Mūsų virtuvėje, ant spintelės, netoli mano virtuvinių svarstyklių ir didelio stiklinio indo su avižiniais dribsniais, skirtais gardžioms pusryčių košėms, visuomet stovi ir kibirėlis medaus. Gardiname juo kavą ar arbatą, vaikome užklupusias ligas, maišome į pyragų tešlą, kepame sausainius, gardiname blynus ar tiesiog pasikabiname šaukštelį ir saldiname ilgų dienų vakarus. Neprisimenu metų, kada tie medaus kibirėliai būtų taip greitai ir dažnai keitę vienas kitą. Esu tikra, kad šiais metais sumušėme visus savo medaus vartojimo rekordus.
Tikriausiai nereikėtų stebėtis: juk viskas kitaip, kai mūsų valgomas medus yra mūsų medus. Medus, kurį į avilius sunešė mūsų bitutės; medus, kurį išsuko mūsų rankos. Net ir šiandien, nuo šaukštelio pamažu laižant medų, man tai atrodo… neįtikėtina ir stebuklinga. Mūsų bitynas – vienas iš tų praėjusiais metais žengtų žingsnių, kurio nesigailime nei vienas. Išlauktas, išjaustas, teisingas sprendimas.
Bitynas ir medus neapvertė mūsų gyvenimo visiškai aukštyn kojomis, tikrai ne; nors ir įnešė visą glėbį naujų spalvų ir patyrimų. Vienas iš tokių mažų pokyčių yra štai šis – medaus savo virtuvėje ir gaminamuose patiekaluose niekada nenaudojau tiek daug. Niekada nekepiau tiek daug imbierinių sausainių su medumi, tiek daug medaus ir meduolinių tortų, tiek daug medaus keksiukų ir keksų. Seniau, rinkdamasi desertui naudojamą saldiklį, beveik visada ranką tiesdavau link cukraus. O štai šiandien ją vis dažniau tiesiu link to kibirėlio su medumi. Ir rašydama receptus, vis save pagaunu, ingredientų sąraše vėl įrašiusią medų. Džiaugiuosi, nes medus nėra tik saldus ir skanus; dar jis yra sveikas ir naudingas. Žinant, kaip dažnai virtuvėje yra sunku surasti teisingą balansą tarp „saldu“, „skanu“ ir„sveika“, medus yra labai didelis džiaugsmas.
Šį keksą kepiau jau seniai, kai ruošėme „Debesų“ žiemos numerį. Po to kepiau dar kartą. Labai gali būti, kad kepsiu ir darkart. Galbūt, tikiuosi, išsikepsite ir Jūs. Skanaus!
Skonis: 9/10. Minkštas, purus ir drėgnas. Su puikiai jaučiamais medaus, cinamono, imbiero skoniais. Idealus prie puodelio arbatos šaltą žiemos vakarą…
Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.
Publikuota: Kulinarinis elektroninis žurnalas “Debesys”, 2014 m. žiema
11 komentarų
Nuostabus keksas! Tik as vietoje sviesto naudojau kokosu alieju – rezultatas puikus 😉
Rasa, labai džiaugiuosi! 🙂
O man šitas keksas nesigavo – nors kepiau daugiau nei valandą, vidus liko neiškepęs -šlapias, o išorė per daug apskrudusi .O kas dėl skonio – tai dėčiau mažiau cukraus – nes labai saldus gavosi 🙂
O man gavosi viskas super, kitą kartą kepsim iš dvigubos normos ir desimį vidų obuolių arba bananų.
inet, labai džiaugiuosi! 🙂
Reda, kaip gaila, kad nepavyko 🙁 Galbūt reikėjo tiesiog uždengti viršų folija ir bandyti kepti ilgiau, kad iškeptų ir vidus, o išorė nesudegtų.
Na, o dėl cukraus aš su niekuo nesiginčiju ir sutinku, kad mes mėgstam saldžius desertus 🙂 O mėgstantys mažiau saldžius, visada gali cukraus kiekį susimažinti 🙂
viskas puikiai pavyko, laaabai skanus.
Ramune, man labai smagu girdėti! 🙂
Sveiki. Gaminau pagal Jusu knyga aguoniniu keksiuku su kokosu idaru it tepamojo surio kepureles. Man reikejo paciu kepureliu. Viska dariau pagal recepra kaip parasyta, bet gavosi skysta mase…. tik produktus sugadinau ir kremi nebuvo….
Kepiau šį keksą. Dėjau perpus mažiau cukraus ir miltus maišiau (paprastus baltus su pilno grūdo). Viskas gavosi puikiai ir skaniai. ; )
Donata, smagu girdėti, kad pavyko ir patiko! 🙂