Ankstų sekmadienio rytą saulėtas virtuviukas tyliai atitipeno į mūsų lovą. „Mama, nemiegi? Maaama, atsimerk. Galėsi man šiandien pagaminti desertą? Aš jau sugalvojau, kokio noriu. Žinai, tų apvalių, rudų, kur su baltu. Žinai?“
⠀
Teko nemenkai pasukti galvą ir paspėlioti, kol galiausiai, neiškentęs mano nenuovokumo, mažasis žmogus surado nuotrauką mano pačios knygoje. „Va šitųųųų!”, – entuziazmas begalinis, o man nelieka nieko kito. Virėm spurgas!
Šios varškės spurgos – visai paprastos, bet galbūt jų paprastume ir slypi magija. Jokių papildomų ingredientų, jokių bandymų jas sumoderninti. Nebūtina spurgų formuoti labai taisyklingai apvalių. Jei norite, galite įleisti į aliejų tešlos tiesiai nuo šaukšto (nubraukite ją kitu šaukštu). Tačiau turėtumėte žinoti, kad kuo lygesnė bus spurga, tuo mažiau ji sugers aliejaus.
Jei vis dėlto norėsite vieną dieną varškės spurgų išvirti truputį kitaip, štai idėja: mano mama į jų vidų kartais įdėdavo po šaukštelį obuolienės. Tik tuomet reikia labai kruopščiai įdarą paslėpti, kad verdant neišbėgtų, ir virti ant silpnesnės kaitros, kad spėtų išvirti ne tik išorė, bet ir vidus.
Šis nostalgiškas receptas – vienas iš daugiau nei šimto, esančių mano saldumynų knygoje „SAULĖTA VIRTUVĖ“.
