Niekam ne paslaptis, kad desertai mūsų namuose – greičiau kasdienybė nei reta išimtis. Pyragai ir pyragėliai, keksiukai ir saldainiai, saldžios duonelės, pudingai, sluoksniuoti desertai dailiuose indeliuose, galiausiai – net tortai. Artėjant šventėms juokavau, kad nustebinti galėčiau tik vienu būdu – jei saldus švenčių stalas būtų… tuščias. Aišku, taip nebuvo. Bet nustebinti kažkuo vis tiek labai norėjosi, todėl jau gruodžio pirmoje pusėje ėmiau sklaidyti virtualius ir ne tik puslapius, ieškodama to vieno vienintelio pagrindinio švenčių deserto. Kažko kitokio, ypatingo, nekasdieniško. Kažko, kam reikėtų daugiau pastangų, dėmesio ir kantrybės, o rezultatas būtų oho, koks puikus!
Iki pat paskutinės savaitės prieš šventes net nenutuokiau, kas tai galėtų būti. O tada… pamačiau jį. Prisiminiau, kad Aušros tinklaraštyje mačiau jį jau seniai, bet tada, perskaičiusi receptą, tik išsigandau ir supratau, kad tai – ne man. Kita vertus, kas daugiau, jei ne mes patys, iškels mums iššūkius, kuriuos įveikę, jausimės kaip niekad gerai? Įkvėpiau, iškvėpiau ir įrašiau paskutinę trūkstamą eilutę į šventinį desertų meniu. Tortas „Marjolaine“.

Gaminant šį tortą, mane gąsdino labai daug kas. Gąsdino tai, kad turėsiu kepti pusiau morenginius biskvitus, o su aš ir morengai nėra geriausi draugai. Gąsdino tai, kad jam reikia paruošti plikytą kremą, o aš kažkodėl visada truputį jo bijau (nors iki šiol visada sekėsi, bet vis tiek…). Galiausiai, vien tai, kad tortas – stačiakampio formos, mane truputį varė į neviltį. O jei jis, toks aukštas ir iš tiek daug sluoksnelių, nesilaikys, pradės slysti į šoną, griūti ar dar kažką? Su apvaliu tortu visada viskas paprasta – kol sustings, apjuosi jį tortinės formos borteliu, ir miegi ramiai. O kai tortas stačiakampio formos? O ir lėkštės tinkamos nelabai turėjau…

Bet žinot, kaip būna – bijai bijai, bet ka darai, tai imi ir padarai. Pažingsniui, ramiai, be streso. Lyg per kokį egzaminą žodžiu ar šokių konkursą: visas stresas kažkur dingsta, kai jau stovi prieš dėstytoją ir pradedi dėstyti mintis; arba kai pasigirsta muzika, mintys nurimsta ir kojos pačios ima dėlioti reikiamus žingsnius. Taip man buvo ir su šiuo tortu – po kelių nerimo dienų turėjau puikų laiką, pagaliau jį ruošdama ir konstruodama. Viskas ėjosi kaip per sviestą, nors – kaip gi kitaip – neteko apseiti be kelių nedidelių pakeitimų. Biskvitai ir kremai pavyko šauniai, sluoksniuojamas tortas niekur neslydo ir negriuvo, o ir mano turima lėkštė tiko bene idealiai. O kai Kalėdų dieną tortą pjausčiau ir dėliojau į lėkšteles, norėjosi niūniuoti iš džiaugsmo – man pavyko! Jis nekasdieniškas, kitoks, tokio jau seniai negaminau. Jis gražus ir, svarbiausia, skanus. Toks… tikras TORTAS.

Apie tortus kalbėti dabar tinkamas laikas – ne už kalnų dar viena šventė. Jei norėsite senus metus pabaigti, o naujuosius pradėti nedideliu iššūkiu, šis tortas tam tiks tobulai! Dar gi dabar tinkamas laikas sumuoti ir vertinti praėjusius metus, kaupti pažadus bei planus naujiesiems. Ar jau pradėjote? Ar jaučiate, kad tuoj tuoj peržengsime per slenkstį į dar vienus metus?
Tikriausiai šis mano įrašas jau paskutinis šiais metais, todėl leiskite man pabūti dar šiek tiek banaliai ir palinkėti Naujųjų Metų proga Jums to, ko norėčiau palinkėti ir sau. Laiko sau ir artimiausiems žmonėms. Drąsių žingsnių pirmyn. Lemtingų progų ir ryžto jomis pasnaudoti. Namų, į kuriuos kasdien norėtųsi sugrįžti. Tikrų, nesuvaidintų, nuoširdžių dalykų. Daug meilės žmonėms, akimirkoms ir gyvenimui. Prasmingų, daug žadančių ir įkvepiančių Naujųjų Metų, mielieji!

Skonis: 10/10. Tikras tortas – puikus tortas, lyg iš kokios puikios tortų kepyklos. Dvidešimt labai plonų sluoksnelių, kurie puikiai dera tarpusavyje. Galutinis rezultatas: ne per saldus, minkštas, ne sausas. Labai gardus!
Sudėtingumas: nelengvas iššūkis.
Kur radau? Vaikai ir Vanilė


28 komentarai
Ohoho, koks puikus tortas! Šaunuolė, kad ėmeisi tokio iššūkio. Smagiai sutik Naujuosius! 🙂
Ačiū, Ieva Marija! 🙂 Tau taip pat linksmo ir puikaus Naujųjų sutikimo 😉
Tikrai šaunuolė!!! O palinkėjimas ašaras gerklėj išrikiavo. 🙂 Koks nuostabus NUOSTABUS palinkėjimas!!! Ačiū! Ir ką čia daugiau bepalinkėsi – to paties! 🙂 Pati rašėte, kad to linkėtumėt ir sau. 🙂 Taip pat linkiu ir toliau džiuginti mus savo saulėta nuotaika bei virtuve 🙂
Ačiū, Rima, labai ačiū! 🙂
Asta – VALIO!!! as neisivaizduoju, kodel tu jo bijojai; as is karto zinojau, kad viskas ten gerai iseis; tu gi konditere profe; tavasis Marjolaine be galo grazus; ir nuotraukos super; mums kada patyliukais reiketu koki tutorial suorganizuoti apie fotografavima; kad galeciau pasisemti patirties; man be galo malonu, kad bandai vaiku-vaniles receptus; tai tiesiog kaip balzamas ant dusios; aciu, brangioji; laimingu ir geru tau 2014-uju!!
Oi, Aušra, kad aš jau seniai buvau tokį TIKRĄ TORTĄ bekepus – todėl štai ir bijojau kažkur paslysti ir suklysti 🙂 Bet viskas gerai, net labai gerai! Ačiū tau, kad visi „Vaikų ir Vanilės” receptai – tokie aiškiai surašyti ir išdėstyti. Beveik nelieka vietos klausimams ar interpretacijoms „spejimo būdu” 😀 Todėl ir gaunas viskas labai gerai; todėl ir noris vėl į tavo tinklaraštį sugrįžti ir dairytis tortų (ir ne tik tortų) kitoms dar būsiančioms progoms 😉
Ir dar labai ačiū už gerą žodį nuotraukoms, nes aš į jas visad žiūriu kritiškai ir suvokiu, kad man mokytis-mokytis-mokytis reikia… Bet tutorial yra gera mintis! Pasikeitimas patirtimi visada yra gerai; o iš tavęs, Aušra, manau, tikrai būtų ko išmokti 😉
Puikių Naujųjų tau ir tavo šeimai taip pat! 🙂
o zinot, tie, kaip sakot, banalus zodziai, palinkejimai, yra patys nuosirdziausi 🙂 todel as nebijau buti banali ir palinketi jums sveikatos ir sekmes! nes bus sveikatos ir sekmes, bus ir visa kita!
o tortas tai WOW WOW! nemenkas issukis manes laukia sausio pabaigoj 😀 bet butinai jam rysiuos 😀
Labai ačiū už linkėjimus! 🙂
Iki sausio pabaigos dar bene mėnesis; sočiai laiko susikaupti, pasiruošti ir… įveikti iššūkį! 🙂 Sėkmės 😉
Atėjau pavarvint seilės, kaip gražiai atrodo 🙂
Indre, ačiū 🙂 Ne tik gražu, bet ir skanu čia – išmėgink ir tu 😉
Bandau apsieiti be cukrau ir be kvietinių miltų šiuo metu – ieškau, kas alergizuoja 🙂 bet faktas, kad išsisaugau į sąrašą bandytinų 🙂
Indre, na, gal kada nors 🙂 Sėkmės alergizuojančių produktų paieškose, – linkiu kuo greičiau išsiaiškinti 😉
Įspūdingas tortas. Labai noriu išbandyti, bet tikriausiai niekaip nepasiryšiu gaminti kremo su nepilnai termiškai apdorotais kiaušiniais. Gal galetumet parekomenduoti, kokiu kitu kremu galėčiau jį pakeisti. Gal tiktu sviestinis? Dėkoju už atsakyma.
Laima, manau, kad sviestinis drąsiai tiktų. Bandykite, eksperimentai virtuvėje visada sveikintini! 🙂 Sėkmės ir skanaus 😉
Praleidau visą praėjusį penktadienį, bandydama atkartoti šitą šedevrą. Finale rezultatas pavyko, nors gaminant ne viskas sklandžiai sekėsi, tai, manau, gavosi šiek tiek improvizuotas variantas.
Didžiausias galvos skausmas – tai griliažas, tiksliau, karamelė. Perskaičiau kelis kartus, rodos eiga paprasta – cukrų užpilt vandeniu, nemaišyt ir kaitint palengva. Nenuėmiau laiko, bet manau užtrukau apie pusvalandį laukdama tos gintarinės spalvos. Ir nesulaukiau. Vanduo matyt galiausiai nugaravo ir liko tiesiog gana sausas cukrus, ir tokios masės jau niekaip ant riešutų paskleisti nepavyktų. Todėl supanikavus įpyliau dar čiut vandens, išmaišiau kaitindama ir jau tada apliejau riešutus. Kol atvėso ir sukietėjo praėjo ne viena valanda, ir vis tiek nesigavo tokio visai vientiso, kieto griliažo, tai susmulkinus viskas labiau atrodė panašu į tiesiog riešutus su cukrumi, valgant pačiame torte irgi turbūt nieks nebūtų atspėjęs, kad čia yra griliažo, o ne tiesiog riešutų kreme. Na bet skonio tai negadino.
Kitas klausimas – dėl morenginių biskvitų – kepiau tiek kiek nurodyta, iki parudusio paviršiaus ir viršus buvau jau šiek tiek padžiūvęs, nors labiau vis tiek priminė biskvitą, o ne morengą (bet čia gal ir neturėjo tikras morengas gautis? reiktų tokį ilgiau padžiovinti).
Juokingiausia, kad tai, dėl ko labiausiai pergyvenau, praėjo be problemų – ir plikytą kremą pirmą kartą gyvenime gaminau, surinkti tortą irgi jau buvo pasimėgavimas, nieks niekur nekrito, gražiai stovėjo, ir netgi kelionę autobusu su visais pakratymais sėkmingai išgyveno, nors aš jau vaizduotėje piešiau, kaip atidarius pamatysiu tik kažkokią košę belikusią.
Žodžiu, labai įdomi tiek gamyba, tiek pats rezultatas, tai tikrai dar bandysiu ateityje tai kartoti. Kadangi turėjau laiko, padariau per vieną dieną, bet šiaip tikriausiai biskvitus ir griliažą būtų galima pasigaminti dieną prieš, o jau po to surinkinėti tortą su visais kremais.
Egle, džiaugiuos, kad turėjom galimybę šio torto sėkmę (ar nesėkmę?) aptarti gyvai 🙂
Dar žinai, apie ką pagalvojau? O ar tavo griliažui skirtas cukrus visas buvo šlapias nuo vandens, kai statei prikaistuvį ant ugnies ir pradėjai kaitinti? Aš vandenį užpilu ant cukraus taip, kad jis visas būtų šlapias. Ir tada jis ne džiūsta, o tirpsta, galiausiai – virsta karamele. Tiesiog bandau kažkaip sugalvoti priežastį, nes juk ji turi būti, ar ne? 🙂
Šiaip ar taip, žaviuos tavim ir tavo kantrybe su tortais 🙂 O kadangi įtariu, kad nepasiduosi lengvai, tai linkiu pakartoti šį žygdarbį dar kartą – gal gi tiesiog netinkamas mėnulis buvo ar dar kažkas, taip lengvai nepaaiškinamo logiškai 😀
Hm, kiek pamenu – subėriau cukrų, užpyliau ant jo vandenį, bandžiau paskirstyt, bet negaliu garantuot, kad jis visas vienodai sušlapo. Bet kokiu atveju dar tikrai darysiu šitą eksperimentą, kad gautųsi tas akmeninis griliažas, kaip tu ir nupasakojai – juk tikrai atrodo visai paprastas reikalas čia.
Teisingai, Egle, nepasiduok 🙂 Lauksiu pasakojimų apie tolimesnius bandymus 😉
Asta, n kartų ačiū už šį torto receptą. Ir, žinoma, už pagalbą, t.y, greitus atsakymus į mano klausimus. Jei ne Jūsų atsakymai, taip ir nesiryžčiau iškepti šio šedevro. Tortas pasakiškai skanus. Būtent tokio skonio ieškojau visą gyvenimą. Išbandžia daug tortų receptų ieškodama to vienintelio, nepakartojamo, deja, vos keli įtiko mano skoniui. Bet šitas pats pačiausias, toks šventinis, toks ypatingas…
Tortą kepiau mamos penkiasdešimtmečiui trisdešimčiai svečių. Spėkit, ar liko abejingų šiam tortui? Be šito torto buvo dar penki, irgi skanūs, bet maniškis 4,5 kilogramo dingo akimirksniu, sulaukęs daugybę liaupsių.
Žinoma, be pakeitimų neapsiėjau ir aš. Kadangi kepiau po vieną apvalų biskvitą, aštuoniems tokiems man pritruko kantrybės. Pirmam torto aukštui užteko keturių (išėjo penkių centimetrų aukščio), antram iškepiau penkis.
RIEŠUTAI ir KREMAS. Antram torto aukšui riešutų neskrudinau, ir pritrukau kremo, todėl padariau baltyminį – sviestinį su smulkiai maltais riešutais. Skonis, žinoma, kiek pakito. Tortas liko ypatingas, tirpo burnoje, bet jei lyginsime abu variantus, darytas tiksliai pagal Jūsų receptą – gardesnis.
BISKVITAS. Maniau, kad jis bus traškus arba pusiau traškus. Maniškiai buvo minkšti. Kai kuriuos pavyko iškepti su traškia plutele, bet po paros jie irgi suminkštėjo, nors buvau tikra, kad apdžius.
GRILIAŽAS. Iki šiol man niekad nepavykdavo išvirti cukraus. Visada susikristalizuodavo arba tiesiog neparusdavo. Ir keptuvėje bandziau tirpdyt, ir puode, deja… Pasirodo, nereikia maišyti – štai ko nežinojau. O ir daug kas priklauso nuo cukraus. Žinoma, visada norisi kuo pigesnio produkto, bet tik su PANEVĖŽIO cukrumi griliažas pavyko.
Dar kartą labai labai AČIŪ.
Nadežda, ačiū Jums labai už tokį išsamų komentarą! 🙂 Džiaugiuos žmonių noru gaminti, kepti ir įveikti mažesnius ar didesnius iššūkius virtuvėje. Todėl tikrai nereikia dėkoti už atsakymus – man visada labai malonu padėti, nors kartais, deja, atsakymo ir nespėju parašyti laiku 🙂
Be galo džiaugiuosi šio torto sėkme – žinant, kiek daug Jūs jų kepusi ir ragavusi, visi komplimentai tortui įgyja dar didesnę reikšmę 🙂
Na, o pakeitimai… kartais, man rodos, visi be jų neapseinam. Reikia tik džiaugtis, kad jie buvo sėkmingi, skanūs ir visa ko rezultate džiaugėtės nuostabiu tortu 🙂 Manau, dar tikrai bus progų kepti šį tortą kepti dar ir dar kartą – be improvizacijų ar su kitokiomis improvizacijomis 🙂
Beje, dėl griliažo noriu pastebėti, kad bent jau man jis visada vienodai puikiai pavyksta tiek su brangių, tiek su pigiausių prekės ženklų cukrumi 😉
Sveiki :). Norėjau paklausti, kaip Jums pavyko taip gražiai prilipinti migdolų drožles? Su rankomis ar po vieną dėliojote? O gal su peiliu? Kadangi aš nė nenutuokiu kaip reikėtų daryti, gal galėtumėte papasakoti? Būsiu labai dėkinga :).
Laura, tiesą sakant, tikrai nedėliojau tų drožlių kažkaip specialiai 🙂 Ėmiau po saujelę į delną ir su rankomis lipinau prie kraštų. Ir viskas. Kažkaip be jokių didelių pastangų pasidengė kraštai palyginti gražiai ir tvarkingai 🙂
Nerealus tortas. Dar kartą įsitikinau, kad prancūziški tortai reikalauja daug laiko ir kruopštumo, bet skonis būna vertas viso to 🙂 Kilo klausimėlis, o kur likusi pusė dalis griliažo susinaudoja? Kažkaip recepte nepastebėjau, tiesiog subarsčiau tarp sluoksnių.
Ugne, labai džiaugiuosi, kad patiko ir pateisino lūkesčius 🙂
Kita pusė griliažo buvo tiesiog suvalgyta kaip saldainiai ar subarstyta ant ledų. Tiesiog dar mažesnį griliažo kiekį paruošti būtų sudėtinga, o tas likutis bet kokiu atveju suranda savo vietą ir būna skaniai suvalgomas 😉
Na, ką, tikėjausi, kad šis tortas užims kokias 2 dienas, bet labai sėkmingai sugaišau tik vos vieną vakarą!:-) Tortas ką tik nukeliavo į šaldytuvą, tačiau man gavosi tokia baisybė kremo ir jis visas taip veržėsi pro kraštus, kad net nežinau, ar rytoj neturėsiu Marjolaine košės ant lentynos vietoje skanaus torto lėkštėje…;-) Pažiūrėsiu kaip čia bus su „prekine” išvaizda, bet jau net to kremų ir trupinių mišinio, kurį ragavau tepliodama, skonis buvo neapsakomas!:-) Super!:-) Ačiū!:-)
Koks greitis, super! 🙂 Tikiuosi, kad visi nuogąstavimai yra nepagrįsti ir ryte lėkštėje lauks kuo puikiausias ir gražiausias tortas, o ne košė 😀 Jei turėsite minutėlę, būtų labai įdomu išgirsti, kaip gi tas galutinis rezultatas 🙂
Gal kiek pavėluotai, bet geriau vėliau negu niekad;-) Taigi, suvalgyto torto įspūdžiai: ne, košė vis dėlto nesigavo:-D gavosi tikrai tvirtas tortas ir tikrai ne ant lentynos;-) taip, skanus, tik, kadangi man tortas turi būti nors neriebus, bet būtinai-būtinai-itin-drėgnas, tai man pasirodė kiek sausokas – skaniausia buvo valgant su likusio pertepimo padažu;-) tad kitąkart gal bandyčiau gerai sulaistyti ir tą labiau riešutinį biskvitą keisti kokiu morengu įdomumo dėlei ar paprastu biskvitu, nes riešutai dar labiau sausina;-)
Ačiū už įspūdžius! 🙂 Mums jis tikrai nepasirodė sausas, bet, kaip sakote, tvirtas, – tikrai ne iš tų „sultingų”, t.y. labai drėgnų, tortų kategorijos 🙂 Bet, žinoma, tobulinti receptą galima be galo, be krašto; todėl labai tikiuosi, kad kelių pakeitimų dėka kitą kartą tortas bus vertas apvalių dešimties balų 🙂