Kaip gera rudens dienomis grįžti namo. Įsmukti pro duris į šiltus namus, nusiauti batus ir nuo pečių nusipurtyti striukę. Tiesiu taikymu į virtuvę – puodelio arbatos, o gal kavos. Kad apkabinus jį delnais, galėčiau sušilti. Vis dar ruduo, prieš akis – ilga žiema. Žiūriu į špinatų lapelius, kuriuos, pavasario ilgesio pagauta, parsinešiau iš parduotuvės, ir suprantu, kad pavasario lėkštėje nebus. Dienos tam jau per žvarbios. Bet nieko tokio, nes bus gal net dar geriau – bus šiltos rudens salotos. Jaukios, skanios, pasiilgtos.
Jau ne kartą pastebėjau, kad turiu tokį nei gerą, nei blogą bruožą – esu vieno dalyko žmogus. Aš neklausau muzikos, aš klausau dainos – tol, kol jau nebegaliu jos klausyti ir tada išsirenku naują. Anksčiau aš nesirinkdavau, kokių norėčiau pusryčių – tiesiog rytas po ryto valgydavau lygiai tą patį jogurtą (vėliau, kai gamintojas jį išėmė iš asortimento, kone verkiau prie parduotuvės lentynų ten, kur anksčiau manęs laukdavo išsirikiavusios pakuotės). Net suknelę, iš spintos išsirinkusi vieną mylimiausią, galėčiau dėvėti diena iš dienos. Prisijaukinu tuos dalykus ir man jie tampa patys geriausi, patys gražiausi, skaniausi ir mylimiausi.
Tokios ištikimybės vedina vis grįžtu ir prie kai kurių receptų. Orkaitėje keptas varškės sūris – vienas jų. Keičiasi prieskoniai, keičiasi salotos lėkštėje greta jo, bet iš esmės – keptas sūris yra dievų maistas. Šaltuoju metų sezonu jį prisimenu dar dažniau; gal dėl to, kad jis tobulai tinka šiltoms salotoms. Kai iškyla dilema – keptas sūris ar kepta vištiena – man nereikia ilgai sukti galvos. Sūris, tikrai sūris.
Kol šiltas, jis tobulai minkštas viduje, o išorėje – šiek tiek apskrudęs, gausus prieskonių ir jų skonių. Atvėsęs sutvirtėja, todėl puikiai tinka ne tik salotoms, bet ir sumuštiniams, ir užkandžiams (tiesiog supjaustau riekeles lazdelėmis ir susiberiu į priešpiečių dėžutę – patinka ne tik man, bet ir saulėtam virtuviukui).
Kepant varškės sūrį svarbiausia yra pasirinkti mėgstamus, derančius ir kokybiškus prieskonius – tai jie ir yra šio paprasto patiekalo pagrindas. Šįkart sūrį gardinau „Supergarden“ šaltyje džiovintomis prieskoninėmis žolelėmis (čiobreliais, raudonėliais) bei česnakais – jų skonis ir aromatas yra tiesiog pasakiškas, dar daugiau, prieskoniai yra visiškai natūralus – be jokių priedų ar skonio stipriklių. Prieskonius liofilizuojant (džiovinant šaltyje) yra išlaikomas natūralus aromato bei skonio intensyvumas, todėl jų reikia visai nedaug, o dailaus indelio užtenka ilgam. Ant sūrio bėriau dar ir žiupsnį kmynų, maltos saldžiosios paprikos ir truputėlį ciberžolės; tai jos dėka sūris iškepa tokios gražios geltonos spalvos. Galiausiai tai, ko tikrai kiekvienas visada turime savo prieskonių lentynėlėse: druska, pipirai, šlakelis alyvuogių aliejaus. Tik tiek!
Sūris iškepė nuostabus, keptų saldžiųjų bulvių ir špinatų salotos prie jo derėjo tobulai. Žinot, būna, kad paruoši pietus ar vakarienę, žiūri į lėkštes, ir jauti, kaip pats sau truputį pavydi šios akimirkos ir jos skonių. Tai štai, šįkart man tikrai taip ir buvo. Galėčiau valgyti ir valgyti, ir valgyti tokias vakarienes kasdien.
Receptas paruoštas bendradarbiaujant su „Supergarden“ .
