Šiandien ateinu su receptu, gal ir ne visai būdingu „Saulėtai virtuvei“. Ir tikrai ne dėl to, kad vis daugiau žmonių man pradėjo baksnoti į šonus su žodžiais „antsvoris“, „neteisinga mityba“, „per daug kepinių“. Negaliu piktintis ar pykti, ir tikrai to nedarau, – suprantu, kad nemažai šiuose žodžiuose tiesos, o galiausiai juk ne kas kitas, bet aš pati paskutiniu metu pradėjau garsiai kalbėti apie tai, kaip nekaip jaučiuosi savo kūne. Džiaugiuosi, kai sulaukiu grįžtamojo ryšio, įžvalgų ir patarimų. Nors širdyje vis tiek esu įsikibusi minties, kad nėra gero ar blogo maisto, kad į sveiką santykį su maistu einama ne per draudimus, bet per draugystę, per saiko pajautimą, per sąmoningumą ir meilę. O kai tai pavyksta, tikiu, net saldūs kepiniai nėra „nuodėmė“ ar „bausmė“.
Šiaip ar taip, turbūt nustebsit, – nesaldžiai aš gaminu kur kas dažniau nei saldžiai. Tik kažkodėl tuos receptus daug rečiau nufotografuoju, net jei labai gardžiai pavyksta. Juk pietų ar vakarienės paprastai labai nekantriai laukia išalkę valgytojai (ypač mažiausias, kuris ir yra nekantriausias), todėl šokčioti su fotoaparatu aplink vėstantį maistą ne visada atrodo gera mintis – nesvarbu, kaip labai su tokia realybe yra susitaikę šeimynykščiai, šypt.
Tokias apkepėles kaip ši aš ypatingai mėgstu tiek gaminti, tiek valgyti. Paprasta, greita, dėkinga improvizuojant su šaldytuvo bei virtuvės spintelių turiniu. Ir skanu, labai skanu!
Žinau, kad nepataikysiu aš ir su šiuo receptu į sveikos mitybos piramidės viršūnę – akylesni tuoj pastebės, kad grietinėlę siūlau naudoti riebią, čederio turbūt galėtų būti mažiau, o ir bulvės gal nėra pati „sveikiausia“ daržovė. Bet čia pat sugrįšiu prie to, ką parašiau pirmoje šio teksto pastraipoje: aš visa širdimi tikiu, kad meilė maistui yra neatsiejama nuo meilės sau; kad draugystė su maistu yra kur kas svarbesnė nei draudimų sąrašas; kad nėra teisinga maistą skirstyti į gerą ir blogą; nėra teisinga maistu save „apdovanoti“ ar „bausti“. Aš tikiu, kad vienintelis kelias yra individualaus balanso atradimas, taika su savimi ir su maistu, saiko pajautimas ir sąmoningumas kiekviename žingsnyje. Galiausiai – intuityvus pajautimas, kas mums yra geriausia, sveikiausia, teisingiausia šią akimirką. Kitą akimirką galbūt jau bus kitaip; juk niekas niekada nestovi vietoje, tiesa?
Ar man pačiai sekasi šias teorijas, kuriomis tikiu, pritaikyti savo kasdienybėje? Kartais. Aš stengiuosi, kad pavyktų kuo dažniau; bet lygiai taip pat stengiuosi neteisti ir priimti save net tada, kai nepavyksta daug kartų, daug dienų iš eilės. Tais kartais, net jei ir labai sunku, stengiuosi save mylėti dar labiau, nes – juk gerumu, švelnumu ir supratingumu skatinami pokyčiai yra patys gražiausi. Pats laikas išmokyti šią taisyklę taikyti ir sau.
Tilapijų, bulvių ir žiedinių kopūstų apkepėlė
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
350 g bulvių
1 nedidelio žiedinio kopūsto
2 valg. š. kukurūzų krakmolo
400 ml riebios grietinėlės
100 g tarkuoto čederio
2 valg. š. kapotų šviežių petražolių
250-300 g tilapijų filė
žiupsnis druskos
žiuosnis grūstų juodųjų pipirų
GAMINIMO EIGA
1. Įkaitinkite orkaitę iki 200 ᵒC temperatūros. Gabalėliu sviesto ištepkite 20×28 cm dydžio kepimo indą.
2. Bulves supjaustykite 2 cm dydžio kubeliais. Suberkite į didelį puodą, užpilkite vandeniu, pasūdykite žiupsniu druskos ir užvirkite. Virkite 4 minutes, tuomet sudėkite smulkiais žiedynais išskaidytą žiedinį kopūstą ir virkite dar 4 minutes. Nukoškite ir suberkite į paruoštą kepimo indą. Apibarstykite žiupsniu juodųjų pipirų.
3. Į dubenį suberkite kukurūzų krakmolą, supilkite grietinėlę. Pagardinkite druska ir pipirais. Gerai išmaišykite.
4. Pusę tarkuoto sūrio tolygiai užberkite ant bulvių ir žiedinių kopūstų. Apibarstykite kapotomis petražolėmis ir ant viršaus sudėkite vidutinio dydžio gabalėliais supjaustytas tilapijų filė. Užpilkite grietinėlės ir kukurūzų krakmolo plakiniu ir apibarstykite likusiu tarkuotu sūriu.
5. Kepkite įkaitintoje orkaitėje apie 20-25 minutes, kol sūris bus gražiai auksinės spalvos, o žuvis -iškepusi.
Įkvėpimas: BBC
