Žinot, kas man labai patinka? Laukti. Man patinka tas jausmas, kai žinai – artėja kažkas labai gero. Džiugaus. Smagaus. Net jei tai bus už mėnesio ar net daugiau; turėti ko laukti yra labai geras jausmas. Supratau tai seniai, dar mokykloje. Kai būdavo sunkios dienos su daug kontrolinių darbų, o kiek vėliau – egzaminai ir visi kiti siaubai, priversdavau save sugalvoti kažką gero ir sukoncentruodavau savo mintis į tą džiugų laukimą. Ir tai visada suveikdavo. Tą patį darau ir dabar – nuolat ieškau tų mažų ar didelių dalykų. Kartais juos tenka sugalvoti, sukurti pačiai, o kartais jie tiesiog yra – tokie kaip Kalėdos.
Šįkart gruodis man nepašykštėjo laukimo džiaugsmo. Priešingai – atseikėjo jo dvigubai. Be žiemos švenčių laukimo, jau bene mėnesį laukiau savo išsvajotų, nors ir visai netikėtų, atostogų. Svajojau, planavau, braižiau žemėlapius ir visą internetą išnaršiau, ieškodama rekomendacijų apie skaniausius ledus ir gardžiausias picas. Šiandien ant mano stalo pūpso visas pluoštas popierių, o aš nenusėdžiu vietoje iš nekantrumo – link debesų kilsim jau rytoj. Oi, kaip aš šito laukiau. Žinau, kad atostogos bus puikios – kitaip ir būti negali! Jos prasideda jau šią akimirką, o mano šypsena – nuo ausies lig ausies.
Ne mažiau šypsojausi ir visai neseniai, kai vieną vėsų savaitgalį paskelbiau „spurgų savaitgaliu”. Spurgas esu virusi ne kartą, tačiau dažniausiai tai būdavo pačios paprasčiausios varškės spurgytės. Tokios, kokias virdavo mano mama – nieko ypatingo, bet gardumas neišpasakytas. Bet tą savaitgalį – spurgų savaitgalį – vieną po kito mečiau sau iššūkius ir viriau visai kitokias spurgas. Truputį nerimavau, bet kai cukruje apvoliojau ir į padėklą sudėjau spurgas su vaniliniu kremu, beveik sprogau iš vaikiškai nuoširdaus pasididžiavimo savimi. Aš tai padariau, man pavyko! Tikriausiai žinot tą jausmą, kai pasitikėjimo savimi kažkodėl trūksta, bet rezultatas visus lūkesčius pranoksta su kaupu. Nuostabus jausmas.
Taigi, spurgų savaitgalį aš su kuo plačiausia šypsena pristačiau namiškiams šias spurgas, o tuomet mes jas valgėme ir aplink girdėjosi tik „mmm…” ir „mmm!”. Kaip ten sako? Iškalbingiau už tūkstančius žodžių. Esu tikra, kad toks šūkis kuo puikiausiai tiktų ir šioms spurgoms.
Ar įkalbėjau? Virkite, būtinai virkite! Įsivaizduokite, kaip puikiai jos tiks artėjančiam savaitgaliui, nuodėmingam desertui ar smaližių pusryčiams. O gal net šventėms?
Skonis: 10/10. Purios ir tirpstančios burnoje, o vanilinis kremas – švelnus, ne per saldus, intensyviai vanilinis. Fantastiškos spurgos! Net jei pakankamai ilgas receptas iš pirmo žvilgsnio išgąsdino, nebijokite. Šios spurgos yra vertos kiekvienos joms pagaminti sugaištos sekundės.
Sudėtingumas: yra ką nuveikti.
Kur radau? Brown Eyed Baker
12 komentarų
labai labai skaniai atrodo:) na ir kodel ant nakties pamaciau, dabar uzmigt negalesiu:D butinai isbandysiu!
Giedre, ačiū ir skanaus! 🙂
Kokios skanios nuotraukos!!! Butinai isbandysiu. Aciu uz idejas. Ir noriu palinketi skaniu, nuotaikingu ir neisblestanciu atostogu ispudziu!
Aurute, labai ačiū už pagyras nuotraukoms ir atostogų palinkėjimus! 🙂 Skanių spurgų ir lauksiu įspūdžių 😉
Sveika, labai susigundziau nuotraukomis, tad nusprendziau pameginti. Bet deja nepavyko. Nelabai issikele, o kepant truputi sukietejo, o cukrus neprilypo, spurgytes tapo tamsios. Ka ne taip dariau? Noreciau dar pamegini, fal ka galetum patarti, kad sikart gautusi taip kaip reikia..
Dovile, labai gaila, kad spurgos nepavyko 🙁 Turiu įtarimą, kad dėl visko kaltos mielės – jei iš pat pradžių tešla nepakilo, tai buvo ženklas, kad kažkas negerai. Tik iš geros mielinės tešlos pavyksta puikūs puručiai ir minkštučiai kepiniai – ar tai būtų spurgos, ar bandelės, ar mielinės pynės. Aš dabar visuomet stengiuosi naudoti mieles, tirpinamas šiltame vandenyje ar piene su šaukštu cukraus. Jei paviršius gausiai suputoja, aš esu tikra – viskas gerai, galiu toliau ruošti tešlą. O jei ne, jei masė nesuputoja – reiškia, mielės neaktyvios, todėl nėra reikalo gadinti produktų. Pilu lauk, imu naujas mieles ir kartoju iš naujo. Taigi, tas suputojimas – labai reikšmingas ženklas, niekad nepamirškit 😉
Tai, kad spurgos buvo kietos, tik dar vienas ženklas – tešla nebuvo pakilusi, todėl ir kepinys nebuvo purus, minkštas. Tamsios spurgos galėjo būti dėl to, kad galbūt per daug įkaitinote aliejų? Ar kaitinote prikaistuvį su aliejumi ant per didelės ugnies? Aš dabar visada aliejaus temperatūrą, kaip parašyta recepte, tikrinu su gabalėliu batono. Dar niekad neapvylė 🙂
Štai tokios mano mintys. Tikiuosi, kad padės. Ir linkiu neprarasti vilties – šios spurgos tikrai tikrai vertos antro šanso 🙂 LInkiu sėkmės ir labai lauksiu įspūdžių po antrojo bandymo 🙂
Keliskart perskaičiau receptą, neradau, kada supilti pieną su mielėmis 😀 ačiū už atsakymą
Justina, neradote, kadangi pieno su mielėmis ir nereikia niekur supilti. Tai į juos (dubenį, su jais) beriami miltai ir kiti produktai, po to, kai mielės tampa aktyvios (paviršius suputoja) 🙂
Ačiū už receptą! Labai skaniai gavosi. Tiesa, vidury proceso supratau, kad pradanginau savo konditerinį maišelį ir spurgas teko perpjauti, kad sutepčiau įdaru 🙂 Laimei nei skonis, nei vaizdas labai nenukentėjo.
Ieva, labai džiaugiuosi, kad patiko! 🙂
Ganimau bet miltu man teko nemažai dadėti nes tešla buvo labai lipni kad buti galima minkyti. Tai galvoju dabar ar ne perkietos gavosi🙄 iskeptos jos gan sunkios ne tokios kaip buna maximoje tos spurgos su dzemu 😅 ar tokios ir turi buti? Tesla kilo gerai 🙂
Dovile, na, jos tikrai ne tokio lengvumo kaip tos, kur būna prekybos centruose, bet tikrai nėra ir labai sunkios, juolab kietos ar sprangios. Turėtų būti minkštos ir purios. Galbūt tikrai netyčia truputėlį per daug įbėrėte miltų; kartais paskubame įberti per daug miltų, nors iš tiesų, glitimas išsiskiria tešlą intensyviai minkant/maišant, pačio proceso metu ji tampa vis mažiau lipni. Tikiuosi, kad bet kuriuo atveju suvalgysite skaniai 🙂