Tai kaip gi tas ruduo? Jaukus, tiesa? Ar viršutinėje spintos lentynoje jau susiradote pamirštą šiltą pledą, kuriuo gera apsikloti kojas vakarais? Ar jau apsivyniojate kaklą šaliku, bėgdami iš namų? O arbatos, kiek jų rūšių jau spėjote išragauti? Ir ar namų sienos jau įsigėrė to saldaus kepinių kvapo?
Ar gera rudenį grįžti namo ir prisijaukinti juos iš naujo? Man – labai gera.
Kepiniai, niekam ne paslaptis, čia turi tikrai reikšmingą vaidmenį. Net mažylio žaidimų aikštelė paskutiniu metu persikėlė į virtuvę; nors kai tau vieneri, jokie žaislai nėra tokie įdomūs kaip plaktuvo šluotelės ar keksiukų formelės. O paskui sėdim ant virtuvės grindų, atrėmę nugaras į kruopščiai iškraustytas spinteles, ir akylai stebim orkaitės dureles: ten kylančius pyragus, keksiukus, gelstančius sausainius. Nėra geresnio televizoriaus, patikėkit manim.
Ar gi ne svajonių gyvenimas? Svajonių!
Jūs juk žinote, man patinka kepti; kepti keksiukus – ypač. Tai man teikia daug džiaugsmo ir malonumo, todėl savaime suprantama, kad keksiukai iš Dr. Oetker miltų mišinio – šie gražuoliai, besimaivantys iš nuotraukų! – yra greičiau jau išskirtinė avantiūra nei mano kasdienybė. Tačiau labai vykus avantiūra! Kalbant apie skonį, aš vis dar laikausi nuomonės, kad dėl jo nesiginčijama. Bet šiuos keksiukus, taip jau sutapo, kad vežiausi į gimtadienį, kuriame ragautojų buvo daugiau nei du. Smalsumo vedina, ištempiau ausis, kad išgirsčiau kiekvieno vertinimus, ištartus garsiai ar tik po nosimi, – ir ką jūs sau galvojat, nuteista tikrai nebuvau, šypt.
Ką aš noriu pasakyti? Skonis geras. Tikrai. Ir aš tai sakau ne dėl to, kad čia – reklama. Visada, leisdamasi į pokalbį apie bendradarbiavimą, pirmą (ir svarbiausią) dalyką pasakau štai šį: „palaikau nuoširdžios reklamos, paremtos asmenine patirtimi, idėją – jeigu išbandžiusi produktą/gaminį susidarysiu neigiamą nuomonę, negalėsiu suteikti reklamos paslaugų.“ Todėl ne, šių keksiukų aš nekepsiu kiekvieną savaitgalį – greičiau jau toliau maišysiu tešlą pati, nes man tai patinka. Bet jeigu mano draugė, visiškai nejaučianti ryšio su virtuve ir sudeginanti/perplakanti/persūdanti/perkepanti viską, ką tik įmanoma, paklaus, ar žinau kokį gerą keksiukų mišinį, nes ji visai pasiryžus pabandyti dar kartą, tik šįkart lengvesniu keliu, tai aš nusiųsiu jai šito keksiukų mišinio nuorodą.
Nes, sakau labai nuoširdžiai, niekada negalvojau, kad keksiukai iš miltų mišinio yra tokie skanūs, kad be vargo juos sumaišytum su naminiais ar pirktais ana toje visų labai išliaupsintoje kepyklėlėje.
Dalinuosi ne tik receptu, kurį galėtumėte rasti ant pakuotės, bet ir vienu kitu papildomu žingsniu, kurį pati pridėjau nuo savęs. Ir, taip, tiesa, kadangi keksiukus vežėmės į gimtadienį, patupdžiau ant jų ir maskarponės kremo kepurėles – nes juk gimtadienio keksiukai turi būti lyg maži tortukai!
Skonis: saikingai saldūs, maloniai drėgni, puikios tekstūros – tikrai labai gardūs keksiukai!
Sudėtingumas: paprasta kaip dukart du.
