Kakaviniai keksiukai su rikota

Matyti vien juodą ar baltą visada yra paprasčiau: lengva ranka skirstyti į gera ar bloga, nuteisti arba išteisinti, visus matuoti tik pagal savo vertybes ir savo langą į pasaulį.

Taip, labai žaviai atrodo tos juodai baltos dramatiškos nuotraukos, tačiau kai ir gyvenime aplink lieka vien juoda ir balta, tie nuolatiniai amerikietiški kalneliai gali ne tik nuvarginti, bet ir išvesti iš proto. Kaip nutinka taip, kad kartais juodoje paskęsta visi kiti pilki atspalviai? Ir kaip mes galime nepastebėti, kiek daug spalvų yra šalia akinančios baltos? Ar nepasiilgstame šiltos geltonos, gaiviai mėlynos, ramios žalios, nerūpestingos rožinės, kuo rimčiausios violetinės, švelniai rusvos?

Savo pasaulio matymo liniuotes tiesti į visus, lyg tik jose kiekviena maža padala būtų sužymėta teisingai, yra keista, liūdna ir egoistiška. Mes esame tokia maža didelio pasaulio detalė, o ta beribė dėlionė tokia sudėtinga.

Ar tikrai gera yra tik tai, kas mums atrodo gera? Ar tikrai gyventi reikia tik taip, kaip mums atrodo teisinga? Nejau gali būti, kad visi kiekvieno iš mūsų pasirinkimai yra universalūs?

Aš vis stebiuosi, kokie greiti mes teisti, piktintis, pašnibždomis apkalbėti. Kaip greitai visiems, neįsipaišantiems į mūsų šabloną, skubame klijuoti etiketes. Kaip uoliai pačioje gražiausioje dienoje, pačioje tikriausioje meilėje, pačiuose smagiausiuose nuotykiuose mes ieškome smulkmenų, kurios neleistų pamiršti: „džiaukis, kol gali, nes nebus taip visada“. O kodėl? Aš noriu, kad būtų! Kodėl kartais taip sunku gyventi taip, kaip patinka? 

Visi tie kraštutinumai – ir juodi, ir balti – užkerta kelius ieškojimams, diskusijoms, pokyčiams. Nenoriu gyventi tame pasaulyje, kur atviriausios išpažintys trunka… keturis sakinius.

Kai paskutinį kartą manęs paklausė, kaip gyvenu, prieš atsakydama aš suskaičiavau iki trijų. „Visaip būna“, – nusišypsojau. Ir mes pradėjom kalbėtis, ilgai ir nuoširdžiai. Apie visas tas spalvas, kurių sąmyšyje kasdien gyvename, bandydami kasdienybę tapyti taip, kad kažkaip stebuklingai pasiektume ramų balansą; kad jame užtektų laiko ir laimei, ir meilei, ir giliam atodūsiui, kai jo norisi ar prisireikia.

O šie keksiukai tikrai yra juodi. Šiandien, kai švenčių laukimas mūsų namuose žybsi visomis spalvomis (taip, mes jau papuošėme eglutę!), jų nuotraukos atrodo lyg iš kito laiko – truputį niūresnės nei pagal „Jingle Bells“ šokanti širdis, šypt.

Keksiukai intensyviai kakaviniai ir reiktų tarti atskirą padėką į tešlą įmaišytai rikotai – jos dėka keksiukai drėgni ir minkšti net ir antrą dieną po kepimo! Ar mums patiko? Tikrai taip, kakavinių ir šokoladinių kepinių gerbėjams labai rekomenduoju.

Recepto šaltinis: Vegetarian Ventures