Norėtųsi man šį tekstą pradėti lyg pasaką: kažkada seniai seniai, gyveno Asta; vieną vakarą ji orkaitėje iškepė tobulus moliūginius varškėtukus. Pasidžiaugusi garsiai, receptą pažadėjusi tinklaraštyje užrašyti greitai, o kitiems, nekantraujantiems, paskubomis nusiuntusi tiesiog žinutėmis, ėmė ir… savo pažadą pamiršo. Baigėsi vasara, praėjo visas ruduo, viena koja į pasaulį jau žengė žiema, kai niūrios dienos prieblandoje ji vėl maišė tešlą varškėtukams, ir suprato – dabar arba niekada.
Vis pajuokauju, kad pastarosiomis savaitėmis pristigau ne tik eilučių savo planuotėje, bet ir lipnių lapelių, ir tuščių popieriaus lapų; jei jau tušinukai nustos rašyti – priimsiu tai kaip iškalbingą ženklą. Bet kol kas tiesiog stengiuosi savo betvarkėje atrasti šiokią tokią tvarką, kuri padėtų kvėpuoti lengviau. Padėti pliusiuką prie pažado, ištarto prieš mėnesius, – visai nebloga pradžia.
Orkaitėje kepti moliūginiai varškėtukai yra nuostabūs. Jie pasakiškai aromatingi, švelniai saldūs (moliūgas – natūraliai saldi daržovė, o aš dar ir šaukštą kitą rudojo cukraus įberiu). Kepdami jie pakyla, išsipučia lyg balionėliai ir gražiai apskrunda. O po traškia plutele – minkštas, burnoje tirpstantis varškėtis.
Patiko man, patiko saulėtam virtuviukui, patiko ir visiems kitiems ragavusiems. Net mano vyrui – išrankiausiam maistui žmogui, kokį tik pažįstu šiame pasaulyje – šie varškėtukai patiko. Ne taip ir dažnai tokie stebuklai nutinka, kad įstengčiau nutylėti ir nepasigirti, šypt.
Taigi, ar galima tokiems receptams leisti pasimiršti? Nevalia. Mūsų namuose šie varškėtukai jau tapo vienu tų patiekalų, ruošiamų dažniau nei įprasta. Galbūt ir jūsų namuose pasklidę nosį kutenantys moliūgų, cinamono, rudojo cukraus kvapai prie valgomojo stalo galėtų sukviesti visą šeimą? Tikiu, kad galėtų!
Receptas paruoštas bendradarbiaujant su „Kauno grūdais“.
