Vos prasidėjo žiema, pažadėjau sau – gruodis bus nuostabus. Bet ar žinot, kaip rizikinga sakyti „op!”, kol dar nesi peršokęs griovio? Ar kada jautėt, kaip slegia pečius ir širdį per dideli lūkesčiai? Juk gyvenimas, vienok, lyg amerikietiški kalneliai.
Dienos iki Kalėdų jau beveik suskaičiuotos – ir jos buvo visokios. Ar gruodis buvo nuostabus? Ne visada taip atrodė. Šalia pakilaus laukimo džiaugsmo, buvo rytai, kuriuos pradėjau pilna nevilties ir ašarų. Buvo dienų, kupinų nerimo ir streso. Buvo ir nuovargio, kaltės jausmo, ir sąžinės priekaištų, ir pykčio ant savęs. Juk išties nesvarbu, skaičiuoji dienas iki Kalėdų ar jau seniai pamiršęs Kalėdas, dienos nuolat banguoja: geros ir blogos, lengvos ir pilnos iššūkių, pakilios ir slogios. Viskas gerai, nes nepažinę vienų, nemokėtume vertinti kitų; viskas gerai, kai mokame priimti save ir savo emocijas, išgyventi jas ir paleisti. Tam, kad šiandien išauštų nauja diena – diena, kuri gali būti nuostabi.
Visai neseniai vienas žavesio ir išminties pilnas žmogus man pasakė: „nenuspėjamas visgi gyvenimas, rizikinga jį atidėlioti ateičiai“.
Įsidėjau šią mintį į širdį. Ten yra šių žodžių vieta.
Noriu gyventi šiandien. Noriu būti, jausti, priimti dienas tokias, kokios jos yra. Noriu būti pakankamai drąsi, kad svajočiau; pakankamai drąsi, kad puoselėčiau didelius planus ar sau duodamus pažadus. Noriu būti išmintinga, kad pirmus žingsnius link jų žengčiau šiandien. Juk nuo to viskas ir prasideda – nuo čia ir dabar, nuo šiandien.
Laikui iki švenčių tiesiog tirpstant, man atrodo labai geras metas to palinkėti visiems: neatidėliokime gyvenimo rytojui. Negailėkime gerų žodžių, palaikymo ir dėmesio. Neskaičiuokime išdalintų šypsenų ir apkabinimų. Pakelkime akis nuo ekranų tam, kad pažvelgtume į akis tiems, kurie yra šalia; gali būti, kad jie jau ilgokai laukia mūsų atviro žvilgsnio. Išgirskime mums kalbančius – išgirskime ne tik ausimis, bet ir širdimi. Pabūkime lėčiau, pabūkime ramiau. Jei jau teks kažkam pagailėti laiko – tai verčiau pagailėkime jo dar vienam pyragui, bet negailėkime žmonėms. Nusimeskime kaukes. Paslėpkime stalčiuje „ką žmonės pasakys“ ir „nes taip reikia“ rūbą – pagyvenkim taip, kaip norime ir jaučiame. Raskime drąsos priimti save tokius, kokie esame; ir meilės priimti kitus tokius, kokie jie yra. Ir galbūt – tik galbūt! – galėtų įvykti stebuklas. Galbūt galėtume tą magišką ir šiltą vidinės ramybės jausmą prisijaukinti taip, kad nepaleistume net tada, kai dienos iki Kalėdų jau bus suskaičiuotos.
O dienų iki Kalėdų liko visai nedaug, vos penkios. Man net truputį neramu – jos bėga per greitai. Žinau, kad Kalėdoms atėjus, šventės truks lygiai vieną akių mirksnį. Paskęs šurmulyje, šypsenose, apkabinimuose, niekad nepabostančiame lempučių spindėjime, juoko pliūpsniuose ir beveik melodiją primenančiame šakučių skimbčiojime. Taip tikrai bus, bet kol kas – kol kas gyvename šiandien. Ir skaičiuojame likusias dienas, kiek tik įmanoma lėčiau.
Mūsų namuose sklando ne tik tyliai sau puoselėjami šventiniai pažadai, bet ir nosį kutenantys cinamono kvapai. Gal ir nebus šiemet kepinių labai daug; kiekvienais metais ateina vis aiškesnis suvokimas, kad daugiau ne visada yra geriau, ir ne lėkščių skaičiumi ant stalo yra matuojama meilė, bet naminis pyragas – neatsiejama mūsų šeimos Kalėdų tradicija. Nedaugžodžiausiu, nes tikriausiai pats receptas kalba už save, tik turiu pasakyti – šis mielinis vainikas yra puikus.
Aromatingas lyg saldi žiemos pasaka, purus lyg ką tik iškritęs sniegas. Mielinė tešla, pagardinta apelsinų žievelėmis ir cinamonu, tokia minkšta, kad žodžiai „tirpsta burnoje“ įgaus visai naują prasmę. Ką jau bekalbėti apie įdarą – švelnus kreminis sūris ir šildančiais prieskoniais pagardintas naminis spanguolių džemas. Ir saldu, ir truputį rūgštu – labai gardu!
Receptą paruošiau su „Dr. Oetker Lietuva“ produkcija – jų mielės dar nėkart manęs neapvylė, o cinamoninis cukrus idealiai tinka žiemos kepiniams pasaldinti ir pagardinti. Kvepia namai, kvepia Kalėdos!
Receptas paruoštas bendradarbiaujant su „Dr. Oetker Lietuva“ .
#reklama #droetkerlietuva
