Temsta vis anksčiau. Kai po darbo važiuoju namo, neretai languose dega šviesos. Kiekvieną vakarą pravažiuoju ir tą namą. Mes beveik kaimynai, čia daug naujakurių; daug tų, kurie dar nespėjo pasikabinti užuolaidų. Tada, kai gatvės paskęsta tirštoje prieblandoje, jų langai šviečia ryškiausiai. Ir kai pravažiuoju pro šalį, aš negaliu į juos nežiūrėti. Į tuos langus ir už jų vykstantį šviestuvų nutviekstą gyvenimą.
Aš, kaip ir ta mergina traukiny, beveik galėčiau sugalvoti jiems vardus. Nors, tiesa, priešingai nei ji, aš juos matau tik akies mirksnį, kol prariedu pro šalį gatve toliau, link savo namų. Net jei šiek tiek pristabdau, velniško smalsumo vedina, tai telieka akies mirksnis.
Žinau, kad jų namų sienos baltos, kad antrame aukšte ant sienos yra pakabintas didelis televizorius, o prieš jį – sofa. Ten ir matau juos dažniausiai, ištiesusius kojas po ilgos darbo dienos, prieš mirguliuojantį ekraną. Tai mane lyg ir paguodžia: nieko tokio jei ir aš, pasiekusi šiltus namus, paruošiu vakarienę ir valandėlei susmuksiu priešais televizorių.
Tai tapo lyg žaidimu – kasdien, važiuodama ta gatve, pro tą namą, aš pasuku galvą į kairę. Žvilgteliu pro langus, kažkur pilve pajausdama kaltę dėl tokio nemandagaus brovimosi į svetimą erdvę; tuo pačiu jausdama didelį smalsumą. Įsivaizduoju, kad vieną dieną pamatysiu galbūt juos vakarieniaujančius, galbūt žaidžiančius kortomis, galbūt besipuošiančius vakarėliui mieste, galbūt aprodančius savo namus netikėtai užsukusiems svečiams, galbūt šokančius tiesiai prieš langus… Yra tiek daug scenarijų, kuriuos galėčiau jiems sukurti, bet kol kas visi vakarai vienodi – atrodo, kad ir jie, kaip ir aš, grįžę namo susmunka ant sofos ir televizoriaus ekrane stebi svetimus išgalvotus scenarijus vietoje to, kad suktų savo kino juostą.
Kai pasakau tai garsiai (ar parašau juodu ant balto) skamba daugiau nei liūdnai. Todėl eilinį kartą sau pažadu įspirti į užpakalį ir daryti bent kažką. Kad kitą kartą išgirdusi klausimą, kaip gi man sekasi, aš galėčiau kalbėti nenutildama: kur buvau, ką veikiau, ką girdėjau, ką sutikau ir aplankiau, kur nukeliavau ir ką pamačiau! Kad kitą kartą, važiuodama gatve link namų, net neturėčiau laiko pasukti galvos į kairę – kad mano gyvenimas būtų toks pilnas įvairių dalykų, jog net neliktų noro ar laiko dairytis į kitų, kad ir kaip ryškiai jų languose pliekstų šviesos.
