Laviruoti. Tą neišvengiamai išmoksta visos mamos. Laviruoti tarp namų ir darbų, tarp savęs, vyro, vaikų, tarp reikalų ir norų. Kad niekas neliktų nuskriaustas, kad visi šypsotųsi, kad neišdalintum savęs negrįžtamai ir bent truputėlį pasiliktum pati sau. Truputį laiko. Truputį meilės. Truputį laisvės.
Kai vieni jau pavargę nuo kartais banaliai skambančių balanso paieškų, aš vis dar šiame kelyje. Aš to balanso vis vaikaus, vis bandau jo išmokt. Gal dėl to, kad esu „viskas arba nieko“ žmogus: dirbdama, valgydama, bet ką darydama. Nuo to lengva pavargt, todėl ir stengiuosi vis kalbėt su savimi, suprast save, mylėt save.
Kartais tenka imtis gudrybių. Veido kaukę įsirašyti į darbo kalendorių tarp aštuntos ir devintos. Vaiko pietų miego metu nuvažiuoti toliau nuo namų, kad jam užmigus nekiltų pagunda grįžti prie kompiuterio. Paaukoti vieną valandą miego, kad galėčiau įkrist į knygą. Pasiruošti pietų dėžutę iš vakaro, kad rytojaus dieną nereikėtų dar kartą atsiprašyti jau šimtąkart išsižadėto šlamštmaisčio.
Žinoma, kad kartais aš tingiu gaminti. Kartais taip tingiu, kad visą dieną lesioju tai riešutus, tai riekę duonos, tai obuolį, tai šokoladą. Kartais šaldytuvas ištuštėja taip labai, kad jame lieka tik pienas kavai užbalinti ir obuolių sultys. Ačiūdie, paskutiniu metu Joris yra tas priminimas, kurio dėka aš kasdien atrandu ir noro, ir laiko pabūti virtuvėje. Vienomis dienomis įkvėpimo pakanka kelių sluoksnių lazanijai, kitomis – tik per kelias minutes paruošiamiems blyneliams. Daržovių blyneliams! Gerai, kad laikas nėra tas rodiklis, nulemiantis skonį. Vos kelios minutės, o blyneliai labai gardūs!
Skonis: puikus! Yra vos kelios sąlygos kad blyneliai tikrai pavyktų tokie, kokie turi būti. Pirmoji, nepervirkite žiedinio kopūsto. Antroji, sukapokite jį vidutinio dydžio gabalėliais, ne per smulkiai.
Sudėtingumas: paprasta kaip dukart du.
