Tradicijas kuriame mes patys. Savo namuose, savo šeimose. Kartais jos gimsta visai netikėtai. Vieną, antrą, trečią sekmadienį pusryčiams prišveitę blynų, visi supratom, kad už savaitės juos kepsim vėl. Taip jau nutiko, kad sekmadieniai virto blynų diena. Ankstyvais rytais, kai dar skubam susapnuoti paskutinį sapną, būna, pabundam nuo šokinėjimo ant lovos ir sūnaus skandavimo: „blynų, blynų, blynų diena!”. Kartais juokais pasiūlau keisti juos į sumuštinį su sūriu ar brokolių sriubą, bet skandavimai tampa tik dar garsesni, o šypsenos – platesnės.
Niekas netiki, kad pusryčiams galėtume valgyti brokolių sriubą. Mūsų mažasis žmogus dar išvis netiki, kad kada nors ją galėtų valgyti, šypt.
Todėl išaušus sekmadieniui, mes kepame blynus. Jie kaskart kitokie. Dažniausiai „iš akies“ ir iš to, ką pavyksta rasti šaldytuve. Kai vieną kartą į tešlą įmaišiau grūdėtos varškės likutį, supratau – tai receptas, kurį norėčiau užrašyti ir pakartoti.
Grūdėtos varškės blyneliai – labai purūs, ypatingai minkšti. Lyg debesėliai! Ne per saldūs, tad patiekti juos labai skanu su šlakeliu klevų sirpo ir saujele uogų. Net ir atvėsę blyneliai išlieka skanūs, neapdžiūsta ir neišsausėja, tad jei šiltuoju sezonu į pasivaikščiojimus gamtoje mėgstate pasiimti ką nors skanaus, iškart kepkite daugiau ir likusius susidėkite į iškylų dėžutę.
Šis receptas – vienas iš daugiau nei šimto, esančių naujojoje saldumynų knygoje „SAULĖTA VIRTUVĖ“.
