Galbūt turėčiau Užgavėnes įrašyti į savo mėgstamiausių švenčių sąrašą, o „žiema žiema, bėk ir kiemo“ – į mėgstamiausių dainų sąrašą. Nors laikas bėga beprotišku greičiu, žiema, kaip visada, užsitęsia truputėlį ilgiau nei norėtųsi. Gyventi Kalėdų laukimu gera ir smagu, bet tas laikas tarp Naujųjų ir tikrojo pavasario su išsprogusiais žiedais, – dievaži, reikia kantrybės.
Tiesa, pavasaris kalendoriuje ir pavasaris gamtoje – du skirtingi dalykai. Labai gaila, kad pirmasis paprastai ateina greičiau. Tada lyg ir pasimeti: ar skanduoti „pa-va-sa-ris!”, jei už lango vis dar tai sninga, tai lyja? Ar atsiprašyti žieminio palto, kad žadėjai jį slėpti spintos gilumoje su pirmąja kovo diena, o bet tačiau – be jo dar tikrai per šalta! Per šalta dar ir pavasariškoms nuotaikoms virtuvėje – salotų lapus į šalį; noriu sriubos, šildančio troškinio ar didelės stirtos purių blynų.
Jei pilni žandai padėtų išvyti žiemą iš kiemo ir prišauktų žalią pavasarį, prikimščiau juos tiek, kad bene plyštų. Iškepčiau tiek blynų, kad skaičiuojant pasimestų skaičius. Garsiai skanduočiau tą savo naują mėgstamiausią dainą tol, kol paskaustų gerklę.
Jei tik žydintis pavasaris galėtų išaušti jau rytoj.
Rašau ir suprantu tai, kad pavasaris širdyje – dar visai kitas dalykas, nepriklausantis nei nuo kalendoriaus, nei nuo gamtos pokštų. Širdyje jis gali žydėti žiemą ir vasarą: prasiskleisti šypsena veide, žybtelėti šiltame akių žvilgsnyje, atsiskleisti šviesiose mintyse.
Man atrodo, kad šiemet mano žiema buvo tokia ilga, kad išvijo pavasarį ir iš širdies. Bet aš jį susigrąžinsiu, pažadu sau.
Todėl Užgavėnių išvakarėse kepu vaflius. Purius ir minkštus viduje, traškius išorėje. Kvepiančius citrinomis, sutirpstančius burnoje. Ne itin saldžius, nes tie laikai, kai į dubenį tešlos lengva širdimi suberdavau pusantros stiklinės cukraus, jau seniai praeity, šypt. Gardinu juos uogomis, nors ir toli gražu ne tokiomis saldžiomis kaip vidurvasarį. Barstau cukraus pudra, puošiu mėtų šakelėmis. Galiausiai, šlakstau klevų sirupu – kukliai ar dosniai, kiekvienam pagal skonį. Ir viskas!
Pusryčiams, pavakariams ar net lepūniškiems naktipiečiams – nes per Užgavėnes galima viskas, kad tik žiema greičiau išbėgtų iš saulės ir šilumos pasiilgusio mūsų kiemo. Pavasari, ateik!
Kokosiniai graikiško jogurto vafliai
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
1 stiklinės (140 g) miltų
1 stiklinės (140 g) pilno grūdo speltų miltų
1 arb. š. kepimo miltelių
½ arb. š. sodos
1 arb. š. druskos
1 arb. š. vanilinio cukraus
4 didelių kiaušinių
90 ml kokosų aliejaus
1 stiklinės (250 ml) graikiško jogurto
1 stiklinės (250 ml) kokosų pieno
2 citrinų nutarkuotų žievelių
1 citrinos sulčių
Patiekti:
braškių, šilauogių
citrinos skiltelių
miltelinio cukraus
klevų sirupio
šviežių mėtų šakelių
GAMINIMO EIGA
1. Paruoškite vaflių tešlą. Dideliame dubenyje sumaišykite miltus, speltų miltus, kepimo miltelius, sodą, druską ir vanilinį cukrų.
2. Kitame dubenyje elektriniu plaktuvu išplakite kiaušinius, kokosų aliejų, graikišką jogurtą, kokosų pieną, tarkuotas citrinų žieveles ir citrinos sultis. Suberkite miltų mišinį į šį plakinį ir lengvai išmaišykite, kol neliks sausų miltų.
3. Iškepkite vaflius. Įkaitinkite belgiškų vaflių keptuvę pagal instrukcijas. Pilkite po samtį tešlos ir kepkite pagal keptuvės instrukcijas, kol vafliai taps traškūs ir gražiai auksinės spalvos.
4. Šiltus vaflius patiekite su uogomis, apibarstę milteliniu cukrumi, papuošę mėtos šakelėmis ir apšlakstę klevų sirupu.
2 komentarai
Sveiki, o kokosų pieną reikia naudoti paprastą, ne tą riebų kur skardinėse? 🙂
Sveiki, Sandra, naudojau riebų kokosų pieną iš skardinės 🙂