„Ar lauki Kalėdų?“, – prieš miegą pašnibždomis klausiu Jorio, ir išblaškau jam visus miegus. „Labaaaai!”, – pašoka jis, ir dar kartą pasakoja apie dovanas, kurių tikisi sulaukti po egle. Tyliai šypsausi. Mintimis aukštyn į dangų siunčiu visus burtažodžius, kad tik šis tikėjimas stebuklu jo širdy išliktų gyvas kuo ilgiau. Apie Kalėdų naktį žvaigždžių takais skriejančius elnius, apie elfų dirbtuves tolimoj Šiaurėj, apie ryte rastus sausainių trupinius ir pustuštę stiklinę pieno. Jis buvo, jis čia buvo šiąnakt!
Kalėdos – dovanų metas. Dovanų, kurias supakuojam į dėžutes ir perrišam kaspinais, ir dovanų, kuriomis galime būti patys. Kai apgaubiame rūpesčiu šalia esančius, kai atveriam širdį, kai kepam jiems imbierinius sausainius… mažais žingsneliais mes kuriame stebuklus. Labai gali būti, kad jie vyksta visus metus, bet gruodžio lempučių šviesoje – matosi gražiausiai.
Nežinau, kiek kalėdinių meduolių šiemet jau iškepiau ir net nenumanau, kiek dar iškepsiu. Nuo senų laikų jie man yra gražus žiemos švenčių simbolis. Jie mieli, jie skanūs, jie pasakiškai gardžiai kvepia Kalėdomis.
Ir nors meduoliai gali būti tiesiog meduoliai, taip pat jie gali būti ir meduoliniai atvirukai – be žodžių, bet pilni meilės, jaukumo ir šiltų linkėjimų. Iškepkite, išpieškite ir prikabinkite prie dovanų. Tokia maža detalė, o reiškia šitiek daug.
Meduolius, kaip ir eilę metų prieš tai, kepiau pagal savo mylimiausią receptą. Dekoravau juos „Dr. Oetker“ baltu glajumi dekoravimui. Paprasta, bet – magiška!
Įrašas paruoštas bendradarbiaujant su „Dr. Oetker Baltic“.
#reklama #droetkerlietuva
