Mano senelis yra žvejys. Prisimenu vaikystės vasaras ir jį, vis plaukiantį į ežerą – ar būtų dar tik brėkštantis ankstyvas rytas, ar saulė jau leistųsi kažkur toli už horizonto, kitame krante.
Vienu metu galvojau, kad žuvies kotletukų esu atsivalgiusi visam gyvenimui – taip dažnai juos kepdavo močiutė, šypt.
Bet tai buvo seniai. O anądien, šaldiklyje radusi gabalėlį smulkintų jūrinių ešerių, pamaniau, kad nieko geresnio už tuos kotletukus nei sugalvosiu, nei galvoti noriu. Kad būtų dar baltymingesni ir minkštesni, įmaišiau pakelį varškės (labai gera mintis, tikrai puikiai tinka!), o toliau – viskas paprasta kaip dukart du. Ir tikrai labai skanu!
