Visai nesvarbu, jei oro temperatūra nukris trimis, penkiomis ar dešimt padalų žemiau nei šiandien, aš vasarą laikysiu mintyse ir širdyje. Nepaleisiu. Švęsiu ją virtuvėje, skonių gausiose lėkštėse ir spalvinguose pusryčių stiklainėliuose.
Gal taip ir geriau. Tegul lyja, tegul pučia vėjai ir plaikstosi sijonai. Po lietaus visada ateina tas švaros, gaivumo jausmas; naujos pradžios jausmas. Kone apčiuopiama gerų dalykų nuojauta.
Net jei tai tik pusryčiai; net jei tai tik smulkmenos. Gal jos ir yra pačios svarbiausios? Tai iš jų aš kuriu savo mažus kasdienius ritualus. Prie tokių skanių rytų galėčiau greitai priprasti, o gal jau ir pripratau.
Tai daugiau nei receptas ir daugiau nei pusryčiai, tai – vasara stiklainėliuose: saulėti mangai, saldžios avietės ir kokosinis chia pudingas. Toks šiandien mano mintyse yra džiugesio, lėto gyvenimo ir (ne)paprastos kasdienybės skonis.
