Trečia karantino diena. O gal šešta? Nesu tikra, nuo kurio ataskaitos taško teisinga skaičiuoti.
Galvoju apie tai, kiek daug mūsų ne kartą svajojo apie tai, kad tik gyvenimas taptų lėtesnis. Kad atsirastų laiko skaityti knygas. Žiūrėti filmus. Žaisti su vaikais. Keltis ryte be žadintuvo.
Gaila, kad visa tai patirsim štai tokiu būdu, su tiek daug praradimų. Juk kažkam sugriuvo tik dienos rutina, o kažkam – braška traška ir visi ateities planai. Kažkas šiandien įgyvendina ne visada vien smagų projektą „darbas iš namų“, o kažkas prarado darbą neribotam laikui. Tiek daug situacijų, istorijų, patirčių.
Norisi tikėti, kad ši siaubinga situacija, kurioje atsidūrė pasaulis, galiausiai padės mums įvertinti tai, ką iš tiesų turime. Ką turėjome, bet gal nepastebėjome. Laisvę: rinktis, eiti, būti, apkabinti, pabučiuoti, dirbti, keliauti, gyventi pagal savo tempą ir norus. Ilgą laiką kiekvienas galėjome kone viską – gal ir keista dabar imti ir tas savo galimybes, norus bei troškimus sutalpinti tarp keturių namų sienų.
Bet taip reikia. Reikia likti namuose. Reikia būti atsargiems, būti atsakingiems.
O kad būtų lengviau, šį laiką galima priimti kaip netikėtą progą „pasimatuoti“ kitą – iš tiesų lėtesnį – gyvenimo būdą. Tą, kur lėti pusryčiai yra ne tik sekmadienio privilegija, bet maža kiekvienos dienos šventė.
Būkim sveiki ir saugokime vieni kitų sveikatą!
