Mielinė pynė su šokoladiniu riešutų kremo įdaru

Turiu Velykų tradiciją, tai – ši mielinė pynė. Pirmą kartą ją iškepiau prieš penkerius metus, ir nuo tada kepu kiekvienais metais. Dažniausiai – Velykų rytą, nes švieži mieliniai kepiniai patys gardžiausi.

Tyliai išlipu iš lovos anksti ryte, kol namiškiai dar saldžiai miega, ir nutipenu į virtuvę. Užsikaičiu puodelį kavos, nes toks jau tas mano ryto ritualas, kad ir kaip beprasidėtų diena. Pradarau langus, įleidžiu į namus ryto vėsą ir pirmus nedrąsius saulės spindulius. Kol virdulyje tyliai šnypščia kaistantis vanduo, iš spintelių išsitraukiu didelį dubenį, miltus, cukrų, mieles, druską. Sviestą ir porą kiaušinių. Ant spintelės dedu ir virtuvines svarstykles – kepiniai mėgsta tikslumą.

Nedideliame puodelyje pašildžiusi pieną, suberiu į jį cukrų ir sausas mieles. Šluotele išmaišau, kol šios ištirps, ir uždengusi nedideliu rankšluostėliu palieku – tegul suputoja. Didžiajame baltame dubenyje maišau miltus, cukrų, druską. Gurkšteliu kavos, delnu nuo stalviršio nubraukiu pabirusius miltus. Supilu suputojusį mielių mišinį, sudedu minkštą sviestą, įmušu kiaušinius. Ir išminkau tešlą.

Anksčiau, dar tik apšildama kojas virtuvėje, labai bijojau mielinės tešlos ir jos minkymo. Pavyks ar nepavyks, iškils ar neiškils – tai man visada atrodydavo loterija, kurioje verčiau nepasitikėti savimi per daug. Nesuskaičiavau, kiek mielinių pyragų reikėjo iškepti, kad rankos imtų jausti tešlą. Jos minkštumą ir glotnumą, jos elastingumą, švelnumą, paklusnumą. Minkau ją kantriai, niekur neskubėdama, gerdama į save netrikdomą ryto tylą, rodos, girdėdama už uždarų durų tolygų alsavimą. Jie dar turbūt sapnuoja. O man labai patinka, kai rytai priklauso man.

Išminkytą tešlą, glotnų ir tobulą jos rutulį, dedu į lašu aliejaus pateptą dubenį. Uždengiu rankšluostėliu ir palieku ilsėtis valandai – per tą laiką ji pakils ir aš grįšiu toliau minkyti, formuoti dailią pynę, ją dar kartą kildinti, o galiausiai kepti.

Mieliniai kepiniai patys skaniausi dar visai švieži, ką tik iškepti, gal net nespėję dorai atvėsti, todėl pynės nekepu iš vakaro – tai mano Velykų ryto tradicija. Kad namiškiams nubudus, pravėrus duris ir sugužėjus į virtuvę, maža šventė prasidėtų iš karto; kai pusryčiams plėšoma dar truputį šilta puri, minkšta, nuostabiai gardi naminė pynė, tai iš tiesų yra ne kas kita, o šventė.

Kasmet pynę kepu vis truputį kitokią: be įdaro, su marcipanų įdaru, su maskarpone ir citrinų kremu, su riešutais. Šiemet ji bus su šokoladiniu riešutų kremo įdaru (tikriausiai trumpiau iš aiškiau būtų, jei pavadinčiau tiesiog namine nutela, tiesa?). Išbandžiau aną savaitgalį – buvo lyg maža Velykų repeticija – ir kvepėjo visi namai! Nei mielinė tešla, nei įdaras iš tiesų nėra labai saldūs; čia, matyt, didysis privalumas, kai net nutelą pradedi gaminti namuose pats, – tuomet turi galimybę viską rinktis pagal savo skonį. Saldžiau, mažiau saldžiai – taip, kai patinka būtent jums.

Ir, ei, nebijokite mielinės tešlos; ji yra kur kas draugiškesnė nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio! Žinoma, rinkitės kokybiškus produktus. Pasirūpinkite, kad tešla kiltų šiltoje aplinkoje. Atidžiai sekite receptą. Mieles aš visada naudoju sausas, visada – „Dr. Oetker“ žaliame pakelyje. Dar ir dabar galvoju, kad su sausomis viskas kur kas paprasčiau nei su šviežiomis; o pastarosios manęs nenuvylė nė karto.

O užvis svarbiausia, susiruošę kepti mielinius kepinius, neskubėkite. Jiems reikia laiko, dėmesio ir kantrybės – visų tų dalykų, kurių laikais, kuriais gyvename, dažnai pristingame. Sulėtinkite savo laikrodžius ir porą valandų pabūkite čia ir dabar: maišydami, minkydami, kildindami, pindami, kepdami. Aš labai tikiu, kad tą akimirką, kai paragausite, suprasite, jog ši maža meditacija ir šis tobulas naminis kepinys yra vertas kur kas daugiau nei tų dviejų valandų sustabdyto laiko!

Jei dar neturite savo Velykų tradicijos, labai noriai skolinu savąją. Dar liko šiek tiek laiko iki švenčių – jo pakaks ir repeticijai, jei tik jos norėsite; nes juk gardžių kepinių nebūna per daug!

Receptas paruoštas bendradarbiaujant su „Dr. Oetker Lietuva“.