Anądien kepiau sausainius, štai šiuos. Vos ištrauktus iš orkaitės, nė nespėję lėtai suskaičiuot iki dešimt, čiupom ir ragavom. Karštas cukrus truputį degino pirštus, bet nieko tokio; dažnai receptai prašo palaukti, kol kepiniai atvės, bet kiek daug tam reikia kantrybės! Dar šilti varškės sausainėliai man patys skaniausi: minkštučiai viduje, su traškia cukraus plutele išorėje. Tobuli!
Vanile kvepėjo visi namai, o aš traukiau iš spintos fotoaparatą, nes tai vienas tų receptų, kuris tikrai bus mano antrojoje saldumynų knygoje. Vaikystės skonių skyriuje.
Nuostabūs, nuostabūs sausainiai! O ir jų receptas neturėtų būt jokia paslaptis. Tai tie patys, keliaujantys iš kartos į kartą; jų ragauti – tai lyg sėsti į traukinį, keliaujantį laiku į vaikystės dienas.
Skanių, jaukių, sausainiais kvepiančių dienų!

