Žemės riešutų sviestas su medumi ir cinamonu

Iššokau parašiutu iš keturių kilometrų aukščio. Apsilankiau požiūrio plėtimo seminare. Leidausi į 35 kilometrų žygį pėstute per rudens nuspalvintą Nemuno vingių parką. Vis bandau save atrasti iš naujo: nueituose kilometruose, išgirstuose žodžiuose, taip ir neišsprūdusiame riksme tarp žemės ir dangaus.

O už lango – ruduo. Ryškus, saulėtas ir spalvotas. Atkakliai priešgyniaujantis visoms galimoms rudens depresijoms, visiems pilkos atspalviams, visiems pamažu į mintis įsėlinantiems liūdesiams. Jis sako: ei, viskas gerai. Sloga, vėjas, odą gnaibantis šaltis nėra blogiausia, kas gali nutikti. O ilgi vakarai – tai tik progos užsidegti žvakę, susisupti į jaukų pledą ir gerti pačią skaniausią pasaulyje svarainių arbatą. Net tamsūs rytai, ir jie nėra tokie blogi, kai iš lovos išlipi ta koja, kuria reikia (arba pagaliau patiki, kad abi kojos yra vienodai sėkmingos).

Ir savaitgaliai, tie romantiški rudens savaitgaliai. Kartais laikas, atrodo, trumpam sustoja: tam, kad išsikeptume kvapniausią obuolių pyragą. Ar tam, kad pagaliau prisiruoštume tam, ką ilgam atidėliojome „kitam kartui“. Net jei tai – tokia menka smulkmena kaip naminis riešutų sviestas.

Nesuskaičiuočiau, kiek kartų planavau pasigaminti riešutų sviesto pati, savo virtuvėje. Vis pasakydavau sau, kad kitą kartą. Taip atėjo kitas mėnesis, kiti metai, dar ir dar kiti metai… Dovanų iš „TOPO CENTRO“ gautas naujas „Philips“ smulkintuvas tapo tuo paskutiniu lašu gerąja prasme (senasis, nesu tikra, ar būtų tokį iššūkį atlaikęs), ir štai, prašom – naminis riešutų sviestas!

Štai taip, mažais žingsneliais, galima prisijaukinti visus metų laikus. Atradus mylimą šiltą šaliką. Išgalvojant sau naujų pirmųjų kartų. Stebint gamtą, lyg paveikslas nusidažiusią ryškiausiomis spalvomis. Plačiai atitraukiant žaliuzes, kad į namus pakliūtų kuo daugiau saulės spindulių. Ragaujant tobulai skanų naminį riešutų sviestą…