Paryžius – mano svajonių miestas. Jei štai dabar manęs kas nors imtų ir paklaustų, kuriame pasaulio kampelyje labiausiai norėčiau gyventi, nesudvejočiau. Atsakymą ir žinau, ir jaučiu labai gerai. Tos siauros ir jaukios gatvelės, tos pilnos skanumynų kepyklėlės, tie didžiuliai parkai ir daugybė žmonių gatvėse – tokių skirtingų, bet atrodo, paprastų… Pietaujančių čia pat, prisėdus ant laiptų ar ant suolelio parke; į darbus važiuojančių dviračiais; klasiškai įvaldžiusių automobilių parkavimo ypatumus; mandagių ir paslaugių; kepančių pačius skaniausius pasaulyje sviestinius ragelius; labai laisvų.
Man rodos, kad būtent ta laisvė, kuria alsuoja Paryžius, mane labiausiai sužavėjo. Gal Paryžiuje ir sudėtinga surasti tikrą paryžietį, gal ten tautų maišalynė, bet žmonės ten laisvi. Jie nesivaržo garsiai juoktis, nebijo rodyti emocijų. Jie daro tai, ką nori, ir daro tai visa širdimi. Nesidairydami aplink. Jie nesislepia juoduose ir pilkuose drabužiuose, neapžiūrinėja tavęs paniurusiu žvilgsniu ir tikriausiai nė nesiskundžia kiekvieną kartą, kai jų paklausia „Kaip gyveni?“.
Gal ir tiesa yra tai, kad saulė visada skaisčiau šviečia ten, kur mūsų nėra. Bet tai nepakeis mano meilės Paryžiui – man rodos, ji įsižiebė vos žengus pirmus žingsnius Monmartro gatvėmis. O po pirmųjų pusryčių – puodelio arbatos ir šviežutėlio, sviestu kvepiančio kruasano – aš supratau, kad ši begalinė simpatija miestui tikrai nėra tik kaprizas ar pasidavimas masiškai visam pasauliui peršamai nuomonei. Ne. Paryžius tikrai kažką turi. Neapčiuopiamo, sunkiai nusakomo žodžiais. Ir tai mane pakerėjo.
Ir aš svajoju apie dieną, kai ten sugrįšiu. Kartais, žinoma, leidžiu svajoti sau ir apie tai, kaip ten gyvenčiau. Kaip pasitikčiau rytus, atverdama langines, ir balkonėlyje gerčiau kavą su pienu. Kaip klaidžiočiau painiomis gatvelėmis, išsiruoščiau į ilgus pasivaikščiojimus prie Senos, kaip visą dieną praleisčiau Liuksemburgo soduose, kaip neatsispirčiau pagundai, eidama pro skanumynais viliojančias kepyklėles. Ak… Paryžius.
Gerai tai, kad bent mažą trupinėlį jo kiekvienas galime turėti ir savo namuose. Kad kai nepakeliamai užvaldo ilgesys, galėtume jį numaldyti.
Apie tai, kaip vieną gražią dieną imsiu ir kepsiu tikrus prancūziškus sviestinius ragelius (croissant), svajojau labai ilgai. Tiek pat labai ilgai ir to bijojau – visi tie kočiojimai, tešlos lankstymai ir vėl kočiojimai, darkart kočiojimai skamba gąsdinančiai. Tačiau įrašiusi juos į 2012 – ųjų skaniųjų iššūkių sąrašą, negalėjau nepabandyti. O kai penktadienio vakarą užplūdo įkvėpimas, nepaleidau jo. Visą šeštadienį minkiau tešlą, ją kildinau, tuomet šaldžiau, keliskart vis kočiojau ir vis šaldžiau, ir vėlai vakare pagaliau kepiau. Namai netruko pakvipti sviestu, o aš džiaugiausi labiau nei mažas vaikas saldainių parduotuvėje. Man pavyko, man pavyko, man pavyko.
Man tikrai puikiai pavyko (bent jau atsižvelgiant į tai, jog tai juk pirmas kartas), ir šiuo beribiu džiaugsmu dalinuosi su jumis. Neišsigąskit. Atraskit saujelę Prancūzijos savo virtuvėje.
Skonis: 10/10. Jeigu būtumėte matę mano veidą, kai paragavau šių neseniai iš orkaitės ištrauktų sviestinių ragelių, jums net nekiltų klausimas, kaip aš vertinu jų skonį. Nes, manau, mano veidas pasakė viską. Jie nuostabūs. Nė iš tolo neprilygsta ragautiems kruasanams iš lietuviškų kepyklėlių. Traškūs, viduje kiek minkštesni, puikiai sluoksniuoti ir labai gardžiai sviestiniai. Kvepiantys Prancūzija. Patys tikriausiai prancūziški sviestiniai rageliai, kurių skonis tiesiog… pavergia.
Sudėtingumas: nelengvas iššūkis.
Porcijų skaičius: 25 nedideli sviestiniai rageliai
Ar gaminčiau dar kartą? Taip!!!
Kur radau? Impossible is nothing
♥ Prancūziški sviestiniai rageliai
500 g miltų
12 g druskos
50 g cukraus
7 g sausų mielių (galite naudoti 21 g šviežių)
300 ml pieno
300 g tikro, gero sviesto
1 kiaušinis
1. Paruoškite mielinę tešlą. Dubenyje sumaišykite miltus, cukrų, druską ir mieles. Supilkite pieną. Išmaišykite ir išminkykite vientisą tešlą.
2. Tešlą dėkite į aliejumi išteptą indą, uždenkite rankšluostėliu ir pastatykite šiltai maždaug 2 valandoms, kol tešla pakils dvigubai.
3. Pakilusią tešlą išminkykite, kad išeitų oras. Tuomet suvyniokite į maistinę plėvelę ir dėkite į šaldytuvą 6 valandoms.
4. Iš šaldytuvo išimtą tešlą iškočiokite į kvadratą (apie 30 x 30 cm. dydžio).
5. Iš šaldytuvo išimkite 300 g sviesto, įsukite į maistinę plėvelė ir kočėlu padažykite, kad šiek tiek suminkštėtų.
6. Sviestą dėkite į iškočiotos tešlos centrą ir aplankstyti tešlą ant sviesto per keturis kartus, pagal laikrodžio rodyklę (šis ir visi kiti lankstymo bei kočiojimo veiksmai aiškiai ir vaizdžiai parodyti ČIA).
7. Apverskite tešlą užlenkimų puse žemyn ir iškočiokite į pailgą lakštą.
8. Kiekvieną pailgo tešlos lakšto kraštą sulenkite iki vidurio, tuomet perlenkite pusiau – kaip knygą.
9. Šitaip sulankstytą tešlą suvyniokite į maistinę plėvelę ir dėkite į šaldytuvą 1 valandai.
10. Išėmus iš šaldytuvo, vėl tešlą iškočiokite į pailgą lakštą, vėl užlenkite abu kraštus iki vidurio ir perlenkite kaip knygą. Tuomet dar kartelį suvyniokite į maistinę plėvelę ir dėkite į šaldytuvą 1 valandai.
11. Išėmus iš šaldytuvo, tešlą iškočiokite ir supjaustykite trikampėliais. Susukite, pradedant ilgąja kraštine, ir suformuokite ragelius.
12. Suformuotus ragelius palikite pastovėti ir pakilti kambario temperatūroje apie 1,5 – 2 valandas.
13. Pakilus, aptepkite plaktu kiaušiniu.
14. Kepkite iki 190 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje 10 minučių. Tuomet sumažinkite temperatūrą iki 170 °C ir kepkite dar 7-10 minučių, kol rageliai bus gražiai auksinės spalvos.
15. Skanaus!
Atrodo dieviškai! Aš irgi jaučiu meilę Paryžiui, aš irgi vis ruošiuosi, kaupiuosi tokius ragelius kepti…. Bet taviškai tai visiškai wou, kaip tikros prancūzaitės
Sandra, ačiū labai!
Iki tikros prancūzaitės man dar tolokai, bet tokie žodžiai labai širdį glosto 
Nuostabu! Tikiuosi, kad prisiversiu ir pabandysiu juos pagaminti. Atrodo, jog teks praleisti visa diena kociojant ir saldant
Na, taip, laiko šis gardumynas reikalauja pakankamai daug, bet… bet džiaugsmas traukiant iš orkaitės jau iškepusius dailius ragelius ir malonumas juos ragaujant, viską atperka. Tikrai tikrai!
Tikrai tikrai, vien paskaičiusi ir pažiūrėjusi nuotraukas, pasijutau lyg Paryžiūje, Saint Germene gerčiau rytinę kavą su croissantu:) Sugundei Paryžiui ir dar labiau laukiu pavasario:)
Odeta, tokiais puikiais dalykais gundyti yra absoliutus malonumas
Ir aš laukiu, labai labai laukiu pavasario 
Ir Paryžiaus, žinoma, vieną labai gražią dieną 
Prancūzija man taip pat sukelia labai labai šiltus jausmus. Apsilankiau pirmąkart Prancūzijoje prieš kokius 4 metus. Atvykus namo jaučiau sumišimą. Ilgai galvojau, kas ne taip, kodėl nesidžiaugiu, nešokinėju iš laimės. O viskas buvo todėl, kad Prancūzijai įskiepyto romantiškojo įvaizdžio aš nepamačiau. Vaje, vaje. Ir tik palaipsniui manyje ėmė gyventi mažutė mažutė meilė viskam prancūziškam. Tikriausiai “Laisvė” tai yra geriausias visos tos kultūros apibūdinimas. Na o kruasanai (ar kaip jie ten rašomi) yra kažkas nepakartojamo. tobulumas. Laukiu nesulaukiu, kai dangiškosios jėgos duos man ženklą, jog jau, jau atėjo laikas, ir papusryčiausi kaip tikra prancūzaitė
_________________________
I added cool smileys to this message… if you don’t see them go to: http://s.exps.me
Patricija, bandau tau mintimis pasąmoningai siųsti tą ženklą (ne dangiškąjį, aišku, bet vis tiek juk reikšmingą) – gamink, gamink, gamink! Kiekviena mergina (ir ne tik) yra verta gardžių prancūziškų pusryčių
O kas apie meilę Prancūzijai, aš, prieš nuvykdama ten, irgi buvau girdėjusi labai gražių žodžių apie šią “meilės šalį”, tikriausiai visi esame girdėję. Bet tikrai žinau, kad Paryžius man patiko ne dėl tos visuomenės sudarytos viešosios nuomonės. Kai aš vaikščiojau to miesto gatvėmis, net jaučiausi kitaip… Gerąja prasme. Ir net ne Eifelio bokštas mane taip pakerėjo, bet ta nuotaka, tvyranti Paryžiuje. Ta laisvė. Ir nors praėjo jau pora metų, dar dabar prisiminus, širdis suspurda. Jetau, kaip aš noriu atgal…
Taip taip taip. Skaitau ir nežinau net ką ir bepridurt. Prancūzija ir prancūziškumas mane kasdien vis labiau ir labiau žavi. Manau prancūziški pusryčiai jau tuoj tuoj įvyks
o kaip įvyks, būtinai pranešiu!
_________________________
I added cool smileys to this message… if you don’t see them go to: http://s.exps.me
Oho, pagal manąjį receptą gaminai
Man šie kruasanai patys pačiausi.
Ar buvo taip sudėtinga kaip atrodė prieš gaminimą?
Taip taip, pagal taviškį
Nors, įsivaizduok, man net nuotraukų tų kažkodėl nerodo iš to tavo įrašo, bet vis tiek pasitikėjau ir išdrįsau 
Ir negaliu atsidžiaugt!
O tu esi teisi dėl to sudėtingumo – tikrai nėra labai lengva, bet maniau, kad bus dar daug sudėtingiau. Pati sudėtingiausia, sunkiausiai ištveriama čia yra baimė, kad tiek stengusis, tiek kočiojus, tiek laiko laukus, ims ir dėl kažko nepavyks… Kai jau įkišau kruasanus į orkaitę, net bijojau žiūrėt – ar kepa gražiai? Ar kyla? Ar tešla pakankamai sluoksniuota?…
Na, bet kaip pirmam kartui, tai esu savimi laaabai patenkinta
DIEVISKAAAAAAAAAA
Ačiū, Vilma!
Aš vis ruošiuosi vėl juos kepti, nes gi nėra taip sunku, kaip atrodo ane?:)) Tavieji atrodo tiesiog nuostabiai!:)
Ineta, ačiū
Kaip ir rašiau jau Forellei, sunkiausia yra ištverti nerimą, kad tiek stengusis, ims ir dėl kažko nepavyks. Bet jei sugebėsi save nuteikti pozityviai (o juk aišku, kad mokėsi), tai tikrai pavyks! 
Ir taip, tikrai esi teisi, atrodo sudėtingiau nei iš tiesų yra 
Todėl drąsiai kepki!
kokie gražučiai, tobuli tobuli!
Labai ačiū, Jurgita
Atrodo nuostabiai! O aš Paryžiuje pusryčiams labiausiai mėgau valgyti sluoksniuotas bandeles su šokoladu… Įdomu, jie tikriausiai gaminami taip pat, kaip šie rageliai, tik lankstomi kitaip?
Viktorija, aš irgi manau, kad turėtų būti gaminami taip pat ar labai labai panašiai. Nors man vis tik tikriausiai skaniausi ir patys prancūziškiausi yra kruasanai be jokių įdarų
Tokie paprasti, bet nepaprasti. 
Ir aš jiems ilgai ruošiuosi. Tikiuosi spėti per kovą-balandį juos išmėginti :]] ir labai gerai apie tuos atidėliojimus skaičiau šio mėnesio “Laimoj” – vyrai jei užsinori kažko (sulieknėti, keptų bulvių, išmokti groti) tai eina ir dažniausiai padaro, o va moteriškės nori, darosi sąrašus ir vis atideda :]]]
Indre, protingai “Laima” apie atidėliojimus kalba. Aš irgi atidėliojimų meistrė
Lauksiu tavo įrašo ir gražuolių kruasanų! 
Todėl mokykis iš savo ir visų moterų klaidų, ir nelauk paskutinio balandžio savaitgalio
kiek laiko cia reikia daryti? nuo pat ryto? nes jei i pavakare daryt, tai nespetum ;//
Na, aš pradėjau daryti šeštadienį ryte, apie 10 val. Ir iš orkaitės ištraukiau jau vakare, apie 22 val.
Taigi, laiką pasiplanuoti reiktų, todėl geriausia ištaikyti kokį laisvą šeštadienį ar sekmadienį 
O jei norisi šiltų prancūziškų sviestinių ragelių pusryčiams, o ne naktipiečiams, jau suformuotus susuktus ragelius šaldytuve galima laikyti iki dvylikos valandų (o šaldiklyje – iki mėnesio). Taigi, jei vakare suformuotus raguolius dėsite į šaldytuvą, galėsite kepti juos ryte ir mėgautis dar šiltais pusryčiams 
Wow wow wow… kitų žodžių neturiu. Atrodo neapsakomai gardžiai. Man naminiai croissants – tai lyg laiptelis į aukštesnį kulinarijos lygį
)
O ir tos mintys apie Paryžių tokios gražios. Negaliu sulaukti vasaros, kai ten vyksiu
Juliana, vasarą trauksi į Paryžių? Oooo… ilgam? Baltu pavydu pavydžiu, suvalgyk vieną kitą prancūzaitišką gardėsį ir už mane
Pasirodysiu nekukli tikriausiai, bet tikrai savimi labai didžiuojuosi, kad man pavyko įveikti šį iššūkį, nes tikrai nesitikėjau 
Bet bet bet!!! Oi, kaip aš džiaugiuosi, kad man pavyko, sunku tą džiaugsmą paslėpt 
Ir labai ačiū už puikius žodžius mano kruasanams!
P. S. Sakyčiau labai nuoširdžiai, kad tavieji naminiai (!) šokoladai irgi yra šoktelėjimas gal net per du laiptelius į kitą kulinarijos lygį
Neilgam, savaitėlei kokiai. Būtiniausiai, ir už Tave, ir už save, ir už mamą bei tėtį ;] Prisiragausiu artimiausiems metams.
Nežinau, kodėl nesitikėjai, jog pavyks – juk nuolat lepini mus nuostabiausiais tortais ir desertais. Jei SkoniųBloge pamatau “Napoleoną”, “Operą”, “Tiramisu”, nedvejodama pagalvoju apie Saulėtą Virtuvę : ))
P.S. Ačiū ačiū )
Oi, Juliana, negėdink manęs
Tikrai tarp Lietuvos bloger’ių yra ne vienas, puikiai įvaldęs konditerijos meną 
O aš bijojau, nes… nežinau, aš labai dažnai bijau vilko, bet vis tiek einu į mišką, va 
Ir mano laimei, nes gi va, kaip puikiai su tuo vilku kartais susidoroju 
Tai kada dabar kitą kartą kepsi, Asta? Užsukčiau pusryčiams
Asta, juokiausi, kad kitais metais. Bet jaučiu, kad neištempsiu tiek
Bet vasarą karšta, sviestas tirpsta (čia aš tikiuosi, kad pas mus vasarą bus taip karšta), tai prašau rezervuotis kokį rudens sekmadienį, manau 
Tu auksarankė! Tobuli kruasanai, tobuli pusryčiai.
Labai ačiū, Vilma!
Paryžiuje gyvenau 3,5 metų. Taigi teko pasimėgauti ir kruosanais, ir bandelėm su šokoladu (pain au chocolat), ir bagetėm. Asta, tavo kruosanai kaip tikri. Aš irgi esu kepusi kažkada, gal irgi iš Forelle receptų klodo, tik man pritrūko kantrybės ir per mažai matyt kočiojau ir lanksčiau, nes jie toli gražu nebuvo minkštučiai ir sluoksniuoti. Antrą kartą išmėginti trūksta motyvacijos
P.S. O prancūzai mėgėjai pasiskųsti aukštom kainom ir pan., gal tik ne kiekvienam sutiktajam, o draugų rate, tai tikrai.
Živile, kad tu žinotum, kaip man paglostė širdį tavo komplimentas mano kruasanams. Ačiū!
O su jais kantrybės tikrai reikia. Bet juk yra dėl ko stengtis, ką? 
O ar labai blogai, jei tešlą šaldytuve laikyčiau ilgiau nei 6 val.? Užminkyčiau iš vakaro ir palikčiau per nakti
)
Giedre, bijau kažką ir sakyti, juk čia pakankamai pretenzingas šis kepinys… Manau, kad viskas turėtų būti gerai, bet nepabandžius nesužinoti
Skaičiau skaičiau ir visgi ryžausi pabandyti šitą gėrį, tik va, man irgi įdomu dėl tešlos laikymo, ar ją užminkius, bet nesuformavus pačių rageliu, galiu šaldytuve laikyti per naktį ir kita diena juos daryti, kildinti ir kepti?
Rasa, pasakysiu sąžiningai – nežinau. Bet jei pagal šį receptą tešlą laikyti šaldytuve reikia 6 valandas, tai gal nieko tokio, jei palaikysite pora valandų ilgiau? Aš asmeniškai manau, kad nieko tokio, tačiau neišbandžius, nesužinosim
as jau praradau vilti man sie rageliai ziauriai skanus bet niekaip neiseina jau du kartus kepiau ir i kruasanus net nepanasu tesla matosi sluoksniuota bet ji mam taip neissipucia kepant ir labai sunku kocioti tesla tik isemus is saldytuvo sviestas pradeda tirpti ir niekaip neiseina graziai iskocioti tesla tokia pasisiausia reikia tiesiog atplesti nuo stalo nesuprantu ka darau ne taip? pas jus jie tokie grazus net seile tysta juos pamacius
Jurgita, aš linkusi manyti, kad su šiais kruasanais geriau “žaisti” šaltuoju metų laiku. Nes sviestas temperatūros pokyčiams tikrai jautrus ir, jei kočiojate tešlą karštą dieną, visa tai padaryti sėkmingai tikrai bus gerokai sudėtingiau. Kita vertus, esu girdėjus, kad ne vienas žmogus juos sėkmingai kepa ir vasarą. Gal tiesiog reikėtų paviršių, ant kurio kočiojate, lengvai pabarstyti miltais? Ir kočėlą vis patepti miltais, kad neliptų ir nešiauštų tešlos?
laba,dabar esu gaminimo procese ir noreciau pasikonsultuoti. Tesla padariau is vakaro, kocioju bet tesla ziauriai limpa prie kocelo. siaip ne taip kiek pabarsciau kocela miltais iskociojau iki 30×30 idejau sviesta, sulanksciau, ir bandau kocioti, bet dabar tiesiog jau iki sviesto pasimatymo visa tesla tiesiog sulipo ant kocelo. ir siaip kai is pleveles po nakties paemiau tai buvo taip gerokai pasiputes gabaliukas.
patarkit ar dar galima ka isgelbeti ar cia jau mano baigas projektas..
aciu labai,
Giedre
Giedre, labai smalsu paklausti – kaip vis tik baigėsi tas projektas? Ar pavyko kruasanai, ar ne?
Labai sunku man kažką pasakyti, nes asmeniškai man tešla vos vos lipo, tikrai nesusidūriau su tokiomis problemomis. Ir vėl, kaip sakiau Jurgitai, norisi viską suversti temperatūrai – aš kruasanus gaminau, kai dar buvo šalta, ir sviestas sėkmingai neminkštėdavo, išimtas iš šaldytuvo.
O dar viena mintis – kokį sviestą naudojate? Gerą, tikrą? Ne tepų riebalų mišinį?
Norejau paklausti, ar jei tesla palaikysi ilgiau negu 6h saldytuve, o kokias 9, bus labai blogai? ;S
Manau, kad nieko tokio.
Labukas. Kaip tesla padariau ji gavosi labai skysta net ranku negalejau ideti ja minkiti. Gal pieno perdaug perdejau? Dadejau miltu kad susisuktu i viena kamuoli. Bijau toliau ka nors daryti. Ar viska gerai padariau?
Monika, sunku pasakyti, kodėl ištiko tokia nesėkmė. Konditerija yra baisiai tikslus mokslas, todėl, norint rizikuoti kuo mažiau, reikia viską sužiūrėti gramas į gramą. Jei netyčia pieno šliūkštelėjai daug maž, o miltų įbėrei plius minus iš akies, priežastis gali slypėti tikrai čia
Na, bet kokiu atveju, jei man tešla gautųsi skystutėlė, tikrai daryčiau tą patį – sukčiaus iš padėties ir pridėčiau daugiau miltų
Na, o kadangi jau nemažai laiko praėjo, labai smalsu sužinoti – kaip vis tik pavyko?
Wow, kokio grožio Jūsiškiai…
Aš taip pat jau prisiruošiau juos gaminti (laukiau vėsesnės dienos 
), tačiau iškilo vienas klausimas… Čia rašoma, kad reikia imti arba 7g sausų, arba 15g šviežių mielių. O aš su sausom mielėm nedraugauju, jos man beveik niekada neiškyla :/, taigi ruošiuosi naudoti šviežias mieles, bet, kiek man žinoma, 7g sausų = 21g šviežių. Tai kiek turėčiau naudoti?
Rimante, labai ačiū už pastebėjimą! Nė nesuvokiu, kaip aš ten tą 15 gramų įpaišiau… oi oi, tas išsiblaškymas
Tuoj pat pataisau. Ir dar kartą labai dėkoju 
Tikiuosi, kad rageliai pavyko puikiai?
Labai skaniai atrodo, bandysiu ir as issikept
Laima, sėkmės ir skanių raguolių
Jau dabar pavydžiu baltai tau tos akimirkos, kai trauksi juos, šiltus ir kvepiančius sviestu, iš orkaitės. Mmmm… 
atrodo, labai skaniai
nes laikas pas mane gavos švelniai tariant šiek tiek kitos nei recepte 
kildinos telšla api 2,5 val, nes reikėjo savo brangenybes sumigdyt ir nebuvo kada perminkyt, tešla šaldytuve išstovėjo ne 6, o kokias 15 val. tik pabaigą pavyksta daryt pagal laiką 
maniškiai dabar jau paskutinę valandą stovi šaldytuve, bet šiek tiek prisibijau kas gausis
Vaiva, tikiuosi, kad nepaisant tų laiko nukrypimų, raguoliai gavosi puikiai. Būtų labai smagu išgirsti atsiliepimus