Kepėjai be stabdžių: Su böreğı (Turkiška lazanija)

Iššūkių būna visokiausių. Pavyzdžiui, labai skanių, šaunių ir laukiamų. Žodžiu, tokių, kaip „Kepėjų be stabdžių” iššūkiai.
Arba visai nelauktų, visai netikėtų ir visai nė trupučio ne mielų. Tokių, kaip… hm, pavyzdžiui, kompiuteriniai iššūkiai. Vienas mane ištiko vos prieš porą dienų. Mano brangiausiasis turi savo nuomonę apie mane ir techniką (ir mūsų tarpusavio ryšius), ir kartais man tikrai sunku kovoti prieš tą nuomonę. Ir kai šį kartą, ramiausiai besidarbuojant kompiuteriu ir tvarkant būtent skaniojo iššūkio nuotraukas, pradėjo nei iš šio, nei iš to, monitoriuje šokinėti raudonos lentelės su šauktukais, o pats kompiuteris ėmė neaiškiai cypti, man teliko nuleisti rankas. Ir susitaikyti su keturiolikos virusų faktu. Bet nieko tokio, pamaniau, ir toliau, nustūmus lenteles į šoną, darbavausi. O jos toliau šokinėjo, klausinėjo, gal aš kvaila? Ar tikrai nenoriu visko ištaisyti? Nejuokaukit, galvojau, aš tik dar labiau viską pabloginsiu. Nekreipti dėmesio – tikrai geriausia išeitis. Bet taip galvojau tik aš – lentelės ir visas kompiuteris, pasipiktinęs mano abejingumu, maždaug po dešimties minučių viltingai persikrovė ir… istorija baigta.

Neteiskite, prašau. Ne, antivirusinės aš neturėjau. Taip, automobilyje signalizaciją turiu. Žinau, jūs nemanote, kad elgiausi protingai. Taip, žinoma, dabar jau įsiinstaliuosiu kažkokią. Be abejo, galite kartu su manimi viltis, kad visos nuotraukos, visi dokumentai, visas tas didelis turtas, buvęs kompiuteryje, šitą iššūkį išgyvens.

Kodėl apie tai pasakoju? Nes šis nesėkmingas iššūkis tapo tikru iššūkiu paskutinę mėnesio dieną, kaip ir priklauso pagal taisykles, publikuoti gegužės mėnesio „Kepėjų be stabdžių” iššūkį, kurį metė visiems Jolita. Bet aš mergina gudri (kartais) ir greita (labai kartais), todėl viskas baigėsi sėkmingai. Štai ir jis!

Skonis: 9/10. Nesausas, sotus ir skanus patiekalas. Fetos ir špinatų įdaras man čia labai patiko, manau, tikrai labiau nei būtų patikęs paprastos varškės įdaras. Nes fetos  sūris sūresnis, gerokai išraiškingesnio skonio, todėl puikiai gelbėjo net kelis sluoksnius tešlos lakštelių be jokių pertepimų (išskyrus sviestą, žinoma, kurio tikrai negalima pamiršti – kitaip pyragas nebus nei drėgnas, nei gražus, nei toks skanus). Be to, perskaičiusi iššūkį, tikrai tikėjausi gerokai pavargti, tačiau viskas vyko daug lengviau, nei galėjau įsivaizduoti. Ir tikrai greičiau. Žinoma, kočioti teko – ir nemažai. Dar, bent jau man, teko ir rankomis patampyti tešlą, jau iškėlus lakštą virš puodo, mat ji labai greitai „susitraukia”, o juk nesinori, kad tešlos lakštai būtų stori ir sprangūs. Bet net ir tai nebuvo sudėtinga – tešla tampėsi lengvai, buvo pakankamai minkšta, paklusti, bet neplyšo. Taigi, apibendrinam – šio iššūkio išsigąsti tikrai neverta. Drąsiai galite bandyti atrasti Turkijos skonius savo virtuvėje.

Sudėtingumas: yra ką nuveikti.

Kur radau? „Kepėjai be stabdžių”