PAVASARĮ PASITINKANT // Graikiško jogurto tortas su avietėmis

Ir štai, atėjo. Man tikrai atrodo, kad dar ką tik visi gyvenome Kalėdų laukimu, o šiandien norėdami galėtume skaičiuoti paskutines valandas iki Velykų ryto. Tas pačiu bjauriausiu dažnai tituluojamas laikas tarp sausio ir balandžio man šiais metais prabėgo neįtikėtinai greitai. Nespėjau net padoriai pabumbėti dėl blogo oro, ką labai mėgstu (žinoma, nėra čia kuo didžiuotis).

Šiandien ar visa širdim jaučiu pavasarį, ir rūšiuoju spintoje sukneles. Ne prūdai jų, iš tiesų vos kelios, bet taip gera pavasariui įsibėgėjant įsileisti į mintis, namus ir planus (taip, ir į spintą!) tą sunkiai žodžiais nusakomą lengvumą. Velykos – lyg ataskaitos taškas, kai norisi galutinai nuo pečių nusipurtyti ne tik storą žieminį paltą, bet ir visas niūresnes mintis, tamsesnius vakarus, neramius sapnus, kūną užvaldžiusį tingulį. Priešingai: atverti langus, įkvėpti gryno oro, šypsotis be priežasties, vaikščioti pradėjusiais žaliuoti miško takeliais ir tikėti pačiomis laimingiausiomis pabaigomis. Ir pradžiomis, žinoma.

Jau rytoj. Kažkas, apsivyniojęs kaklą storiausiu šaliku, ryte keliaus į bažnyčią. Kažkas juoksis, ridendamas margučius. Kažkas patirs smagų pergalės džiaugsmą, išsirinkęs iš pintinės stipriausią kiaušinį ir nugalėjęs prie stalo susėdusius konkurentus. Kažkas susitiks su seniai matytais ir pasiilgtais artimaisiais, skaičiuos ant skruostų nutupiančius bučinius, skęs šiltuose apkabinimuose ir mažą stebuklą kuriančiose šypsenose. O visame tame šurmulyje, vieną akimirką visų akys nukryps viena linkme – jau nebe į žaviuosius margučius, bet į šventinį desertą.

Daug kartų šią savaitę girdėjau klausimą, tai ką gi skanaus gaminsiu Velykų stalui? Tokios jau susiklostę tradicijos, kad dažniausiai aš pasirūpinu desertu. Paprastai tai būna tortas, porą paskutinių metų kepiau ir minkštutėlę mielinę pynę. Šiemet, vėl gi įkvėpta to širdyje gyvenančio pavasario, panorau nustebinti kažkuo lengvu. Tiesa, nustebinti tikriausiai nepavyks – šį tortą, graikiško jogurto tortą, gaminau jau eilę kartų. Uoliau dalijausi receptu, todėl pagal šį receptą tortą kepa ir mano mama, ir ne viena draugė. Bet jis toks geras, patikėkite, kad verta receptą juodu ant baltu užrašyti dar kartą. Jei dar nespėjot pasirūpinti kuo nors skaniu, šiam tortui reikia visai nedaug – nedaug produktų, nedaug laiko, nedaug pastangų. O rezultatas – tobulas!

Mielieji, nuostabiai gražių Jums šv. Velykų! Ryškiausių margučių, plačiausių šypsenų, mylimiausių žmonių šalia!