Geriausios akimirkos neretai nutinka ant žemės (tą labai gerai supras mamos; nors aš pati visada, kiek tik save prisimenu, mielai susirangydavau ne ant sofos, o šalia jos, šypt).
Ši nuotraukoje žemiau užfiksuota akimirka, žinoma, surežisuota. Ar matėt mažą kukulį, kuris viens-du nenuverstų vazos su pavasariu pražydusiomis šakomis? Aš, ne, nemačiau. Bet nors ir surežisuota, ši akimirka – tai lyg mano palinkėjimas sau: atrasti dienose minučių pabūti tiesiog su savimi. Taip, minučių. Nes net ir jos, dažnai pralekiančios pro akis vienu spragtelėjimu, esu tikra, yra labai svarbios. Tik jas pastebėdama vieną dieną galbūt išmoksiu sustabdyti; ar bent sulėtinti.
Greta visų gyvenimo vaidmenų, linkiu sau prisiminti, kad juos renkuosi aš pati. Kad savo kasdienybės scenarijų – pilną nuotykių, o gal jaukiai nuobodų – kuriu taip pat aš pati. Ir nieko tokio, jei kartais nesinori specialiųjų efektų ir save dar kartą nugalėti skatinančių iššūkių. Nieko tokio, jei norisi patogiai įsitaisyti savo komforto zonoje: su pasišiaušusiais plaukais, dar kiek užmiegotomis akimis, suglamžyta pižama ir puodeliu kavos. Ir nieko tokio, jei kartais visai nevilioja progos įveikti dar vieną „kalną“. Nes juk tikrai būna, kad geriausios akimirkos nutinka ant žemės.
Ypač, kai rytas prasideda štai tokiais pusryčiais – sočiais, gardžiais ir saulėtais!
