Kai buvo pirmokas, Joris turėjo išmokti mėnesių pavadinimus. Nežinau, kaip taip nutiko, kad dar nemokėjo – gal namuose per retai linksniuodavom datas? – bet atėjo metas, kai tapo privalu žinoti, kad spalis eina po rugsėjo, o ne atvirkščiai.
Dalį pavadinimų jis įsiminė vienas-du, bet lapkritis, o dievai… Tada tiek daug kartų pakartojau, kad „lapkritis, nes lapai krito“, kad ir dabar, batų nosimis spardydami lapus, lyg kokią skaičiuotę ar mįslę kartojam: lapai krito lapkritį, lapkritį lapai krito.
Ir išties. Jau beveik visi nukrito. Plikos šakos pilkame dangaus fone toli gražu nėra man mieliausias vaizdas, tad ryškių spalvų ieškau bent jau lėkštėse. Virtuvėje gal ir lapkritis, bet spalvų ir šilumos – kiek tik panorėsiu!
Ši burokėlių sriuba – kremiška, sodrios spalvos, ryškaus skonio. Visai kitokia nei tradicinė, bet ne mažiau gardi. Laikydamiesi recepte esančių proporcijų, išvirsite ją tikrai tirštą. Man tokios labai patinka, bet jei jūs mėgstate skystesnes, tiesiog įpilkite papildomą šlakelį daržovių sultinio.
- Grūdėta varškė suteikia sriubai kremiškumo, švelnumo ir baltymų.
- Citrinų sultys labai gardžiai subalansuoja skonius.
- Gardu valgyti su sėklų duona – ir sočiau, ir daugiau skaidulų.
