Spalis buvo negailestingas ir, jei nuoširdžiai, aš džiaugiuosi, kad jis pasibaigė. Tyliai tikiuosi ir laikau sukryžiuotus pirštus, kad lapkritis būtų šviesesnis. Net jei dabar prabusčiau ir suprasčiau, kad pastarosios savaitės buvo vienas ilgas sapnas, nesupykčiau. Bet taip nebus – todėl viską, kas vyksta, aš priimu kaip pamokas, kaip neįkainojamas patirtis. Jų dėka aš tapsiu stipresnė. Pamažu.
Spalį mano žodyne atsirado du nauji žodžiai: skydliaukė ir avarija. Nedaug ką apie juos žinojau iki šiol. Dabar jau žinau – žinau tai, kad skydliaukė yra kur kas sudėtingesnė nei dešimt raidžių, ir aš jos dar tikrai neperpratau; ir tai, kaip stipriai dreba širdis pajutus netikėtą smūgį į automobilį. Kai tame automobilyje yra ir vaikas. Kai nesupranti, ar ausyse aidintis jo verksmas yra tik išgąstis, o gal pagalbos šauksmas.
Greta viso to spalis buvo žavus. Gražus, spalvotas, šiek tiek saulėtas ir truputį lietingas. Darbingas – darbais aš tikrai labai džiaugiuosi, kiekvienu iš jų! Pilnas malonių akimirkų: kai žygiavom Čiobiškio miškais, kai džiaugėmės rudens vėsa dvelkiančia jūra. Kupinas ilgų jaukių vakarų ir kavos, pagardintos prieskoninių moliūgų sirupu, puodelių…
Paskutiniu metu kaip niekad daug galvoju apie tai, kodėl blogus dalykus ir nesėkmes širdyje mes nešiojamės taip ilgai, kodėl vis grįžtam ten prisiminimais, vis skaudiname save iš naujo. Ir kodėl gerus dalykus priimame kaip savaime suprantamus, kartais net bijome džiaugtis jais garsiais; jau tą pačią akimirką keliame sau dar didesnius tikslus, dar didesnes svajones. Tie džiugūs dalykai, nutikę mums, akimirksniu virsta ne tokiais džiugiais ir dideliais.
Kodėl?
Vis pažadu sau džiaugtis labiau. Pastebėti tai, kas gera ir gražu. Vertinti tai. Pažadu sau nesėkmes paleisti – pasimokyti iš jų ir pamiršti. Pažadu sau į namus – vietą, kurioje patys mylimiausi – nešti šviesą ir meilę. Tegul laimė užgožia nesėkmes; nes labai neteisinga, kai viskas vyksta atvirkščiai: kai nesėkmės ištrina mūsų tikros laimės akimirkas. Kai atsiranda didelis noras iš degtukų skaldyti vežimus, noriu skaldyti juos iš džiaugsmo. Iš savo pasiekimų. Iš mažų laimėjimų, kurių tikrai turime kiekvienas.
Sakau tai sau, bet širdy turiu didelė nuojautą, kad daug mūsų tai kartojame mintyse. Tyliai ir su didele viltimi, kad vieną dieną tai taps lengviau. Pasistenkime, kad taip būtų!
Šiandien aš be galo dėkinga už savo šeimą. Už darbą, kurį myliu. Už nuostabias draugystes. Už daugelį paprastų, tačiau labai nepaprastų dalykų. Už tai, kad radau laiko išbandyti naują receptą. Ir už tai, kad juo galiu pasidalyti su Jumis. Dabar pat!
Skonis: maloniai saldų burokėlių skonį čia atsveria sūrus feto sūris. Jų derinys yra puikus, o su gaiviu graikiško jogurto ir pesto padažu šie blyneliai ir yra labai gardūs!
Sudėtingumas: paprasta kaip dukart du.
Burokėlių ir fetos blyneliai
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
2 kiaušinių
1 stiklinės (140 g) miltų
1/2 stiklinės (125 ml) pieno
250 g virtų burokėlių
100 g fetos sūrio
1/2 arb. š. džiovintų itališkų žolelių
druskos, pipirų
kokosų aliejaus kepimui
Patiekti:
graikiško jogurto
pesto padažo
GAMINIMO EIGA
1. Kiaušinius išplakite vidutinio dydžio dubenyje. Suberkite miltus ir supilkite pieną. Išmaišykite iki vientisos masės.
2. Burokėlius maisto smulkintuvu sukapokite iki smulkių gabalėlių, bet nesutrinkite iki tyrės. Suberkite į dubenį burokėlius, sutrupintą fetos sūrį, pagardinkite itališkomis žolelėmis, druska ir pipirais. Išmaišykite.
3. Įkaitintoje keptuvėje ištirpinkite šaukštą kokosų aliejaus. Šaukštu semkite tešlą ir keptuvėje formuokite nedidelius blynelius. Kepkite virš vidutinės ugnies 2-3 minutes, tuomet apverskite ir kepkite dar 2 minutes. Taip pat iškepkite visus blynelius.
4. Šiltus blynelius patiekite su graikišku jogurtu ir pesto padažu.
Recepto šaltinis: sugal et al
