Kai į realybę grįžti iš svajonės, pirmas akimirkas viskas pasirodo besą pilka, liūdna ir niūru. Prisimindamas dar tas tokias artimas akimirkas, kurios jau bum-ir-baigėsi, susigūži, užsidarai savo kambaryje, pakiši nosį po anklode ir ilgai miegi. Liūdi. Gal net truputį paašaroji. O tuomet atitrauki užuolaidas, įsileidi į namus ir į širdį vasarą pavasarį. Išsitrauki iš stalčiaus šypseną ir nusprendi būti laiminga.
O kai kartais tikrai pasidaro labai liūdna, į pagalbą ateina likimas – ir pamėtėja tau puikų savaitgalį. Draugus, kurių beprotiškai pasiilgai. Ilgą popietę ant žalios žolės, kaitinantis po vasariška saule ir lėtai gurkšnojant vyną. Naujas ir labai džiuginančias pažintis, ilgai lauktas. Smagų pikniką tarp smagių žmonių, skanių patiekalų, trupučio fotoaparato blyksčių ir daug šypsenų. Ar filmą, pagal kurį norisi šokti. Šokti, šėlti, juoktis… gyventi.
Dar gi savaitgaliais (ir ne tik savaitgaliais), žinia, kaip priešnuodį blogai nuotaikai galima pasitelkti pyragų kepimą. Sąlyga tik viena – jau einant į virtuvę, tą netikusią nuotaiką reikia mesti lauk pro langą. O tada, paskendus šokolado kvapuose, ir tie menkučiai likę slogučiai ištirpsta ore…
Skonis: 8/10. Kakaviniai biskvitai, grietinėlė ir vyšnios – „Juodojo miško” klasika, kuri, matyt, lengvai atrastų kelią į daugelio žmonių širdis. Tai tikrai puikus skonių derinys. Ir į mano namuose desertą ragavusiųjų širdis, Viktorijos biskvitas, kelią, atrodo, taip pat surado. Purūs kakaviniai biskvitai, švelniai rūgštelėjęs vyšnių džemas ir saikingai saldi grietinėlė. Viskas puiku. Bet vis tik, gamindama antrą kartą, biskvitus rinkčiausi šiek tiek plonesnius (žinau, kad stori biskvitai – šio torto išskirtinumas, bet man jie buvo jau kiek per stori… na, bent truputį plonesnių norėtųsi). Ir grietinėlė, pirmą kartą tepant, man susitepė labai storu sluoksniu, o dar tas storas biskvitas ant viršaus, rezultatas – po valandėlės vienas nuo kito nuslydę sluoksniai… taigi, tepčiau atsargiai. Plonesniais sluoksneliais. Nors ir šįkart labai neblogai pavyko tortą „suremontuoti”, o valgiusiems tik skonis terūpėjo. Todėl viskas iš esmės tikrai gerai. Buvo skanu.
Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.
Kur radau? Kepėjai be stabdžių
10 komentarų
Gražus labai. Atsignybčiau mieliausiai! 🙂
Žiupsneli, mielai pavaišinčiau 🙂 Ačiū 😉
Et gaila, kad slydo. Aš to nesulaukiau, mat suvalgėm vos suteptą. Bet taviškis bent nufotografuotas labai gražiai atrodo :}
Stengiaus 🙂 Nors, kaip sakiau, paskui aš jį visai sėkmingai sulipdžiau atgal ir istorija baigėsi laimingai 🙂 Ir dar skanus buvo – o tai svarbiausia 🙂
pasirodo, tokį esu kepus seniausiai jau, net pasitikslinau bloge – tik su baltojo šokolado, grietinės ir trešnių įdaru 🙂 patiko. tik biskvitą visgi sulaistyčiau kuo nors: arbata, sultimis ar dar kuo skaniu – drėgnesnius kepinius mėgstu.
Jurgita, aš irgi renkuosi drėgnesnius kepinius, nors šis tikrai, kita vertus, nebuvo sausas. Biskvitas purus, tikrai ne sprangus.
Asta – labai grazu, bet kaip matyti, ne be trukumu…; Oh Well, kaip sakoma; visko buna;
Black Forest tortas yra pats skaniausias mano gyvenime kada nors valgytas tortas; o valgyta daug; ir gyvenimas netrumpas; taip, biskvitai turi buti stori, bet tavo recepte biskvitai tikriausiai per sunkus, todel ir nuo grietineles slydo; Juodo misko biskvitai labai lengvi ir purus, dregni, bet tokie visisikai besvoriai, todel ant kremo jie sedi be vargo ir niekur neslysta; biskvitu tesloje daug vandens; ir daug aliejaus; ir daug kakavos; todel jie juodi kaip naktis ir absoliuciai tobuli; patys skaniausi biskvitai; skaniau, negu velnio maistas;
o kad grietinele butu standi, nereikia ten jokio standiklio; reikia riebios grietineles; pacios pacios riebiausios; ir paskui reikia plakti, is pradziu be cukraus, kol graziai isputos; po to plakant pamazu berti cukru; labai pamazu; tada cukrus tirps ir tuo paciu sutvirtins oro pusleles besiplakancioje grietineleje; nu, cia jau mokslas; o trumpai tai reikia daryti kaip creme chantilly; grietinele bus standi kaip akmuo, ir gerai stoves saldytuve; svarbu tik neperplakti, nes pasidarys sviestas;
as dar i grietineles krema megstu deti maskarpones surio; juodajam miskui maskarpone ypac tinka, prie vysniu, sokolado ir t.t.;
vienu zodziu, Juodasis miskas – liuks tortas; butinai iskepk dar karta; cia tau nuoroda i recepta;
http://vaikai-vanile.blogspot.com/2011/08/jurates-ir-kolumbijos-povestuvinis.html
arba jeigu manim nepasitiki: stai cia originalas: http://www.dessertsforbreakfast.com/2010/04/blackest-forest-gateau-and-giveaway.html
Aušra, ačiū už komentarą! Ir už tiek patarimų! Patinki tu man, žinok :)))
O esmė gi čia tame, kad receptas – „Kepėjų be stabdžių” (http://kepejaibestabdziu.blogspot.com/2012/04/balandzio-menesio-issukis-viktorijos.html) iššūkis. Kaip skelbia projekto taisykės, gaminame tiksliai tiksliai pagal receptą, be jokių nukrypimų. Ir žiūrim, kas gaunas. Tai va – štai ir mano rezultatas 🙂
Šiaip čia ir nėra klasikinis „Juodasis miškas” – su juo palyginau tik dėl to skonių derinio – kakava, grietinėlė, vyšnios.
Su grietinėle ir standikliu tai tu teisi, bet, žinok, man ta mūsų parduotuvėse esanti 36% grietinėlė atrodo gal tik 30% siekianti. Kai nusiperku lenkišką turguje, standiklius galiu pamiršti, nes jokio vargo su išplakimu nematau. Nu bet su lietuviškom… arba man nesiseka su jom tiesiog, arba kažkas su jom ne taip. Kartais – viskas čiki, bet kartais… net plakimas pagal visas taisykles, kurias tu taip gražiai ir išsamiai surašei, nė velnio nepadeda 🙂
Na, o tavo „Juodasis miškas” – atrodo nuostabiai, fantastiškai!!! Tiesą sakant, tikriausiai visi tortai iš tavęs yra mano „noriu išmėginti” sąraše, taigi… kada nors 🙂 Būtinai. Ir aš tavim visiškai pasitikiu, jau dėl tortų tai tikrai! 😀
Negaliu nepakomentuoti, nes cia tikrai ne tradicine Victoria’s sponge. Tradicinis angliskas Viktorijos biskvitinis tortas yra baltas: sviestas,cukrus,kiausiniai,miltai(siais laikais naudojami self raising flour) -jokiu budu ne sokoladinis. Pertepami biskvitai tik avieciu dzemu ir sviestiniu-cukraus pudros kremu. Ir man cia labiau panasus i vokiskaji Juodaji miska, tad pavadinimas labai klaidinantis. Sutinku,kad skonis sio torto puikus.
Ada, labai ačiū už komentarą 🙂 Tikrai nesiginčiju ir sutinku, jog tai nėra klasikinis Viktorijos biskvitas. Tiesą sakant, šis tortas buvo gamintas projektui „Kepėjai be stabdžių” (http://kepejaibestabdziu.blogspot.com/2012/04/balandzio-menesio-issukis-viktorijos.html), pagal kurio taisykles turime gaminti pagal jau pateiktą receptą be nukrypimų, o tuomet pristatyti rezultatus 🙂
Atsiprašau, jei pavadinimas suklaidino 🙂