Keliesi šeštą valandą ir keturiasdešimt penkios minutės, dar penkias minutes bandai save įkvėpti – „aš noriu šokt iš lovos! Noriu pradėti dieną šią akimirką! Aš nenoriu miego, tikrai pasiutusiai nenoriu miego…“. Galiausiai, vis tiek primerktom akim, apgraibom ieškai kelio į vonią, kur nuo ryškios šviesos imi ir prabundi. Dar keletas rytinio ritualo punktų ir dvidešimt minučių kelio su vėjeliu (arba su lietumi, kaip kartais pasitaiko). Pusė devynių – tu sėdi prie savo kompiuterio ir prašom – nauja darbo diena prasideda. Devynios valandos, iš kurių viena – pietų pertrauka, galinti būti ir begaliniai ilga, ir nenusakomai trumpa, priklausomai nuo to, ką ir kiek tu nori nuveikti. Pusę šešių tu renkiesi daiktus, dedi krepšį ant pečių ir – lydimas saulės spindulių ar lietaus lašų – bet riedi namo. Kairėn, dešinėn, dešinėn, vėl kairėn… po dvidešimties minučių – namai pragarai, be namų negerai.
Ir viskas būtų gerai, viskas būtų tiesiog puiku, jei ne tas jausmas.
Nes supranti, kad niekur nespėji ir nieko nesuspėji. Kad dienos bėga pro šalį, o tavo sąrašas „turiu padaryti“ tik ilgėja. Vakarai – atrodo, pakankamai ilgi, kad spėtum nuveikti šį bei tą – dingsta erdvėje, nei apčiuopiami, nei pajaučiami. It vėjo dvelksmas, ir vėl kitas rytas, ir vėl šešta valanda ir keturiasdešimt penkios.
Ir kartais tai atrodo taip beviltiška – gyventi nuo savaitgalio iki kito savaitgalio. Ypač kai niūromis akimirkomis supranti, kad suaugusiųjų pasaulyje taip būna dažniausiai. Ir tada nori, labai nori turėti galių. Mostelti burtų lazdele ar elegantiškai pakrutinti nosies galiuką. Ir atsukti laiką atgal – kur dar buvai gal tik dešimtokė, kol dar visi nerūpestingiausi metai tik prieš akis. Atrodo, dabar, vėl ten atsidūręs, jau žinotum, kad iš gyvenimo reikia imti viską. Naudotis progomis. Išnaudoti laisvą laiką taip, kad norėtum krykštauti iš laimės ir dabar, ir po dešimt metų, prisiminus tuos laikus.
Skonis: 9,5/10. Paprastas ir nesudėtingai paruošiamas, tačiau skanus pyragas. Jeigu mėgstate aštresnius patiekalus ar intensyvesnį skonį, eksperimentuokite su prieskoniais. Tačiau pats pyrago pagrindas yra puikus – žiedinių kopūstų, pievagrybių ir vištienos derynys, tikiu, nenuvils nieko.
Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.
Žiedinių kopūstų, pievagrybių ir vištienos pyragas
AtsispausdintiINGREDIENTAI
1 pakuotė (500 g) sluoksniuotos bemielės šaldytos tešlos
675 g žiedinių kopūstų, suskaidytų žiedynėliais
1 arb.š. druskos
250 g pievagrybių, supjaustytų riekelėmis
500 g vištos krūtinėlės, supjaustytos kubeliais
4 skiltelės česnako, susmulkintos
1 svogūnas, susmulkintas
155 g fermentinio sūrio, sutarkuoto
5 kiaušiniai
250 g pieno
1 arb.š. druskos
1/2 arb.š. juodųjų pipirų
2 pomidorai
120 g fermentinio sūrio apibarstymui, sutarkuoto
GAMINIMO EIGA
1. Žiedinius kopūstus išvirti su arbatiniu šaukšteliu druskos.
2. Įkaitintoje keptuvėje pakepinti česnakus ir svogūną.
3. Suberti kubeliais supjaustytą vištieną ir pagardinti prieskoniais. Pakepinti.
4. Suberti pievagrybius ir pakepinti, kol grybai suminkštės. Visą mišinį atvėsinti.
5. Atskirame dubenyje išplakti kiaušinius su pienu, druska ir pipirais.
6. Į plakinį supilti atvėsusią keptą vištieną su pievagrybiais ir virtus žiedinius kopūstus.
7. Įmaišyti fermentinį sūrį.
8. Kepimo indą (20 x 30 cm.) ištiesti kepimo popieriumi ir dugną bei sieneles iškloti šaldyta sluoksniuota bemiele tešla.
9. Ant tešlos supilti paruoštą įdarą.
10. Ant viršaus išdėlioti griežinėliais pjaustytus pomidorus ir apibarstyti fermentiniu sūriu.
11. Likusią tešlą supjaustyti juostelėmis ir išdėlioti ant pyrago viršaus. Jei turite, aptepkite plaktu kiaušiniu.
12. Kepti iki 180 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 30 – 40 minučių, kol viršus gražiai apskrus, o pyrago įdaras sutvirtės.
13. Skanaus!
9 komentarai
Labai skanūs tokie pyragai 🙂 Kvepia vasara ir džiaugsmu… Kuriuo spinduliuoja Tavo įrašai 🙂 Rašydama net apie laiko trūkumą, įkvepi nusišypsoti 🙂
Sima, ačiū 🙂 Na, sunku patikėti, kad tokie įrašai žadina šypseną.. Bet jei taip, man labai džiugu. Labiau nei labai 🙂
P.S. Tiesa, aš noriu, kad mano įrašai būtų džiugesni. Bet juk tinklaraštis tėra viešas dienoraštis… ir čia atsispindi jausmai, kaip ne kaip. Tai taip ir gaunas – kaip šiandien jaučiuos, taip ir rašau. 🙂
Žinai ką, juk mano kasdieną aprašei. Ne todėl, kad darbas vargintų – ką tu ką tu – tiesiog taip trūksta bent papildomos paros savaitėje rankdarbiams, virtuvei, žmonėms, tvarkymuisi. Dalykams. Et!
Jul, taip taip! Ir dar pageidautina, kad tas aštuntadienis būtų trečia savaitgalio diena, ar ne? 🙂 Ir tada aš daug greičiau galėčiau vykt pas tave, nes gi dar plius viena diena! Vilniui! 🙂
:} Taip taip taip.
Laukiu. Atvyk. Pik. Nik. Pik. Apsirenk suknelę, šokinėsim per įsivaizduojamas balas, nes oras bus puikus.
Jul, skamba puikiai. Tereikia susiderinti datą 🙂 Brūkštelk man paštas savo galimas datas, jei gali 😉
[…] va taip, tik keliuosi penkiolika minučių vėliau, o visa kita – tie savaitgaliai, tas vėjas […]
Papasakokit, kiek laiko maždaug reikia virti žiedinius kopūstus 🙂
Paulina, tiesą sakant, niekad neatkreipiau dėmesio, kiek laiko juos verdu… Vis patikrinu peiliu, ar dar neišvirė, o kai jau būna minkšti, virti baigiu. Atsiprašau, bet tikrai negalėsiu tiksliai atsakyti; na, lyginant su bulvėmis, tikrai išverda daug greičiau 😀