Raudonų ir visų jos atspalvių širdelių aplink nepastebėti pastarosiomis dienomis tiesiog neįmanoma. Einu į parduotuvę, akis įsmeigusi į kilometrinį reikalingų produktų sąrašą, laikomą rankoje, bet vis tiek akių kampučiai mato visus tuos širdelėmis išmargintus niekučius. Žinau ir girdėjau, kad vis dar yra truputį pykstančių ant Valentino dienos, bet kodėl gi? Aš šypsausi. Juk miela diena. Kažkam puiki proga gauti gėlių, kažkam – pagaliau užsakyti tą staliuką restorane, kam vis neatsirasdavo laiko anksčiau. O dar kažkam – puiki proga prisipažinti meilėje. Lyg koks švelnus spyris į užpakalį, šypt.
Prisimenu, kad pirmaisiais draugystės metais Valentino diena mums buvo tikra šventė. Rūpindavomės dovanėlėmis tikriausiai ne mažiau nei per Kalėdas ar gimtadienius: ką nupirkti, ką pagaminti, kaip nustebinti, ką nuveikti. Dabar gi nuo tų pirmųjų draugystės metų pradėjo daugiau nei dar dešimt, ir Valentino dienos mes nebešvenčiam. Nesukame galvos nei dėl dovanų, nei dėl kažkokio ypatingo dienos paminėjimo. Skaniai pavalgome, nueiname į kiną ar teatrą, pagaminu kokį saldų desertą, įsipilame po taurę vyno. Ramiai vakarojame ir džiaugiamės vienas kitu. Ir ta meile, kurią turime. Iš esmės, džiaugiamės ne mažiau kaip bet kurį kitą šeštadienį, trečiadienį ar antradienį, bet tuo pačiu – kažkaip truputį kitaip. Visos tos širdelės nuteikia romantiškiau, o gal net išveda iš proto gerąja to žodžio prasme, ir norisi savo žmogų apdovanoti dar vienu bučkiu. Ar stipriau apkabinti. Ar vis tik ištraukti iš rankinės kokį didelį ledinuką-širdelę ir iškilmingai įteikti kaip nuoširdžiausią savo meilės simbolį.
Aš suprantu, ką žmonės nori pasakyti, kai sako: mylėti reikia ne vieną, o kiekvieną dieną. Aš visiškai su tuo sutinku. Bet lygiai taip pat sutinku su tuo, kad įsisukę į savo darbų ir reikalų sūkurį, kartais pamirštame, jog tą meilę, kurią jaučiame širdyje, galime parodyti. Išreikšti stipriau, gražiau, ypatingiau. Štai tokios dienos, nubarstytos tūkstančiais raudonų širdelių, tą ir primena.
Valentino diena primena, kad kasdien mylėdami tyliai, kartais galime sušukti apie tai garsiai. Pusryčiai į lovą – gera to pradžia, šypt.
Skonis: 10/10. Tai šiek tiek daugiau nei paprastas blynas: pusiau blynas, pusiau pyragas. Iškeptas nedidelėje formelėje, patiekiamas ir šaukšteliais kabinamas tiesiai iš jos. Puikūs ir labai gardūs pusryčiai į lovą. Dviems. Romantiškam rytui, šypt.
Sudėtingumas: paprasta kaip du kart du.
Receptas publikuotas internetiniame portale Ji24.lt
4 komentarai
Labai skanus blynas gavosi… vyras, kuris saldžiai beveik nevalgo, pagyrė, kad labai skanu 🙂 O tai jau man didžiulis komplimentas. Tik aš į tešlą jau cukraus nebedėjau ir buvo pats tas saldumas 🙂 Ir ledai su riešutais būtini iki tobulumo.
Ačiū už puikų receptą!
Indre, nėra už ką! Labai džiaugiuosi, kad patiko 🙂
O gal galima sužinoti, kokio dydžio ta jūsų formelė? 🙂
Žinoma, 16 cm 🙂 Yra parašyta ir pačiame recepte 😉