Mamystės jausmas manyje gimė kartu su Joriu. Tada, kai dar mokykloje mergaitės svajojo vieną dieną tapti mamomis, aš tik tyliai linksėjau galva ir mintyse kūriau kitas svajones. Ilgą laiką maniau, kad gyvenimo pilnatvei man nereikės vaikų; jaučiausi truputį kalta, turėdama tai pripažinti sau ir nepaliaujantiems klausti: kur, kada, kodėl? Šiandien aš turiu sūnų, bet niekas manęs neįtikintų, kad tapti mama yra kiekvienos moters gyvenimo pašaukimas, lemtis ar vienintelis būdas save realizuoti. Tiesą sakant, visa širdim tikiu, kad kiekviena moteris (kaip ir kiekvienas vyras) savo kelią gali ir turi pasirinkti pati. Galime gyventi, veikti ir jausti tik už save pačius.
Tik tuomet, kai tas neapčiuopiamas, bet didelis jausmas visai netikėtai apsigyveno mano širdyje, į mūsų gyvenimą atėjo jis – saulėtas virtuviukas.
Būti mama man niekada neatrodė lengva. Mes, suaugę, esam šiek tiek atpratę nuo tos didžiulės amplitudės jausmų, kuriuos kasdien transliuoja vaikai. Mes mokam susitvardyti, užgniaužti, prisitaikyti. O jie į pasaulį atkeliauja tokie tikri, būdami kuo toliausiai nuo mums įprasto patogumo.
Pasaulis verčiasi aukštyn kojom. Žemė po kojomis belieka ne tokia ir tvirta. Susvyruoja vertybės, kuriomis tikėjom ar sakėm sau tikintys. Tenka pažinti save iš naujo. Mamystė nuplėšia kaukes, išsluoksniuoja mus kaip svogūnus, palieka nuogas prieš save pačią – su žaizdom, kurių galvojom neturinčios, su stiprybėm, kurių iki šiol nejautėm.
Dažnai mamos kalba apie kūno pokyčius po gimdymo: kiek priaugo, kiek numetė, kaip greitai tilpo į sukneles, kaip pasikeitė jų krūtinė ar klubai. Galvoju, kiek daug mes visos nutylim ir dangstom po šiomis paviršiumi plaukiančiomis kalbom? Aš vis dar sveriu 12 kg daugiau nei prieš pastojant, bet mano viduje įvykę (ir vis dar vykstantys) pokyčiai yra kur kas didesni už tuos kilogramus.
Niekada, iki į pasaulį atkeliaujant sūnui, nejaučiau tokio skausmo. Niekada nejaučiau tokio garsaus iš kažkur giliai norinčio pasiveržti klyksmo. Niekada nesijaučiau tokia vieniša, nepakankama ir kalta. Lygiai taip pat, niekada nejaučiau tokio didumo meilės. Tokios visa apimančios laimės. Niekada nejaučiau tokios prasmės, tokio gyvenimo tikrumo.
Kartais buvimą mama matau kaip didžiausią gyvenimo nuotykį – kaip pasivažinėjimą atrakcionais. Žinau, kad bus posūkių, ties kuriais klyksiu iš siaubo, bet tikiu, kad net sunkiausiais momentais vagonėlyje sėdėsime visi kartu – šeima. Išsigandę galėsim tvirtai susikibti rankomis, o emocijoms atslūgus, apsikabinti ir iš širdies pasijuokti.
Nes viskas yra tik etapai. Nes dienos ilgos, o metai trumpi. Nes būti mama – kad ir kaip bepažiūrėsi – yra bent truputį stebuklas.
Su Mamos diena, Mamos!
Pasilepinti desertu mes nusipelnome kasdien, o šiandien – ypač!
Jogurtinė panakota su braškių želė
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
4 valg. š. (60 ml) vandens
2 ½ arb. š. (10 g) želatinos
2 stiklinių (500 ml) riebios grietinėlės
¼ stiklinės (60 g) cukraus
2 stiklinių (500 ml) graikiško jogurto
1 arb. š. vanilės ekstrakto
2 valg. š. šviežiai spaustų citrinų sulčių
1 pakuotės braškių želė
GAMINIMO EIGA
1. Želatiną suberkite į nedidelį dubenėlį ir užpilkite vandeniu. Atidėkite į šalį dešimčiai minučių, kol išbrinks.
2. Į puodą supilkite grietinėlę, suberkite cukrų. Kaitinkite virš mažos ugnies, kol užkais ir ims lėtai virsnoti. Nuimkite nuo ugnies, truputėlį atvėsinkite ir sudėkite išbrinkusią želatiną. Išmaišykite, kol ji ištirps.
3. Įmaišykite graikišką jogurtą, vanilę ir citrinų sultis.
4. Paruoštą kremą supilstykite į stiklines, taures ar indelius. Atvėsinkite, dėkite į šaldytuvą ir palaikykite 2 valandas, kol sustings.
5. Paruoškite želė pagal instrukciją ant pakuotės. Šiek tiek atvėsinkite, tuomet supilkite ant sustingusio grietinėlės kremo. Atvėsinkite, dėkite į šaldytuvą ir palaikykite 1-2 valandas, kol sustings.
Įkvėpimas: Olive and Mango